Tarkime, vieną šiltą sausio dieną psichologo Alfredo Adlerio kabineto duris praveria ponia vardu Lietuva. Ją kamuoja daugeliui dabar nerimą keliantys klausimai, nerimas dėl situacijos, kurioje ji įstrigo, visokie vidiniai prieštaravimai, pamesta kryptis, gal valios veikti stoka.
Pasiteisinimų, kodėl ji atsidūrė ten, kur dabar yra, Lietuva randa ne mažiau, nei pačių klausimų: sunki vaikystė Rusijos ir Lenkijos kaimynystėje, geografijos fėjos pamiršo atnešti „tikrų“ gamtos išteklių (milžiniški gėlo vandens klodai vis tiek juk skamba nesolidžiai), per mažai pinigų, prasti politikai...
Lietuva, tikėdamasi paguodos, išgirsta tik, jog didesnių problemų A. Adleris nemato. Pasiteisinimai dėl vaikystės traumų nerimti, o situacija, kurioje Lietuva atsidūrė, nulemta paprasčiausio nenoro keistis. Būtent noras nieko nekeisti ir verčia Lietuvą ieškoti sau diagnozės, kurti vidinius demonus ir menkavertes problemas, kurias „sprendžiant“ atsiveria dar viena eilinė galimybė nieko išties nedaryti.
A. Adleris buvo savotiškas trečias brolis psichologijos tėvų Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo kompanijoje. Tiek S. Freudas, tiek C. G. Jungas žmonių bėdų ieškojo vaikystės traumose. Jų nuomone, iš ten mes atsinešame skaudulius ir požiūrį į supantį pasaulį, tad suprasdami vaikystės išgyvenimus galime rasti savo dabartinės padėties priežastis. Ilgainiui panašus mąstymas įsigalėjo.
A. Adleris pasiūlo kitą atsakymą ir aiškina, jog jokios traumos, skauduliai nėra priežastis įsitvirtinti ten, kur esame. Dabartinė padėtis negali tapti pasiteisinimu nekeisti susidariusio netinkamo status quo. Kad suprastų, kodėl esame dabartinėje situacijoje, A. Adleris, matyt, pradžioje bandytų suvokti tikslus, kurių siekia Lietuva. Klausydamas jos pasakojimo apie gyvenimą, A. Adleris greit sumotų, kad tikrasis Lietuvos tikslas yra nesikeisti.
Lietuva, tikėdamasi paguodos, išgirsta tik, jog didesnių problemų A. Adleris nemato. Pasiteisinimai dėl vaikystės traumų nerimti, o situacija, kurioje Lietuva atsidūrė, nulemta paprasčiausio nenoro keistis. Būtent noras nieko nekeisti ir verčia Lietuvą ieškoti sau diagnozės, kurti vidinius demonus ir menkavertes problemas, kurias „sprendžiant“ atsiveria dar viena eilinė galimybė nieko išties nedaryti.
Realiais pokyčiais šalyje nėra suinteresuota nė viena visuomenės grupė.
Politikai nenori permainų, nes jos griautų esamą status quo, tad jie prarastų centro žaidėjų vaidmenį toje status quo pilyje. Tuo nesuinteresuotos ir kitos „sėkmingos“ visuomenės grupės, nes permainos, tikėtina, pajudintų jų jau susikurtą pajamų šaltinį – gal nuolat laimimus viešuosius pirkimus, gal nuosekliai „įsisavinamą“ ES paramą ar eksportą į Rusiją.
Ne mažiau nei kitos grupės permainų Lietuvoje bijo ir vidurinė klasė. Dažnai nemėgstamas darbas, gyvenimas nuo algos iki algos, 7 ilgos minutės dėmesio vaikui per dieną, krepšinis ketvirtadienį, gyvenimo būdo laidos per televiziją, piratinis filmas per internetą suteikia ramybės ir komforto jausmą, mat tai pažįstama, o ir suteikia galimybę virtuvėje „paburbėti ant valdžios“.
Ši skaitlingiausia visuomenės grupė per rinkimus visada balsuos už permainas žadančius politikus, tačiau būtent tuos, kurie tų permainų niekada nedarys. Kadangi virtuvėje reikia kalbėtis, tai kodėl dėl kažkokių rinkimų ta vidurinė klasė turėtų netekti gerai žinomos korumpuotų politikų ir nedraugiškos valdžios temos?
Žinoma, paminėtos grupės pasipiktintų, jeigu kas joms pasakytų, kad jos nenori pokyčių. Ir A. Adleris puikiai žinojo, kaip skiriasi netgi nuoširdžiai ištarti žodžiai nuo realių, dažnai pačiam asmeniui nesuprantamų jo veiksmų.
Lietuva susikuria daugybę menkaverčių problemų ir tada imasi jas spręsti, o tai suteikia veiksmo iliuziją ir dienos pabaigoje leidžia nuoširdžiai pasijusti privargus nuo daugybės darbų.
Kita vertus, žengti pirmyn nesinori ir todėl, kad gali tekti paaukoti tai, kas susikurta iki šiol.
Mano šaliai trūksta drąsos tapti laimingai.
