Nuomonės

2020.02.02 16:34

Daina Bušeckaitė. O kaip gyvena iraniečiai?

Kaip reaguoti, kai dėl infliacijos beveik kasdien vis brangiau perki tą patį jogurtą, pomidorus ir kačių maistą, kuris dėl sankcijų priskirtas prabangių prekių kategorijai, nebeimportuojamas ir tiesiog akyse brangsta bei senka parduotuvėse žmonėms graibstant net pasibaigusio galiojimo konservus; kai turi nueiti pragaro kelius, kad gautum Šengeno vizą, net jei esi universiteto dėstytoja; kai neturi galimybės legaliai (vėlgi dėl sankcijų) žiūrėti filmų, skaityti knygų ir kitaip pasiekti reikalingą informaciją; kai jau iš vakaro reiški kitiems užuojautą dėl ryte vėl pasirodysiančių blogų naujienų? 

Iraniečiai iš kartos į kartą sako: „Ačiū Dievui.“ Ačiū Dievui, nes gali būti dar blogiau. Ir taip ironija gelbstisi nuo vis ištinkančios frustracijos ir ją keičiančio eilinio susitaikymo ar, kitaip pasakius, užgniaužto nusivylimo. Šis užburtas emocijų ratas jau yra tapęs savotišku dalies Irano visuomenės savasties bruožu. Nuo to atsispiriant formuojasi skirtingos socialinės išgyvenimo strategijos ir socialiniai tipažai, kuriuos sunkmetis ir pastarieji įvykiai Irane dar labiau išryškino.

Realiame gyvenime ribos tarp jų kartais išsiplečia ar susimaišo, bet bendrais bruožais ir straipsnyje juos galima padalyti į dvi grupes: viena, kuri identifikuojasi su dabartine valdžia, ir ta, kuri ją atmeta. Čia nebus kalbama apie politinį ir religinį šalies elitą bei jų šeimas, kurių iš esmės nepaliečia dabartinės ekonominės ir kitos realijos.

Palankieji

Sakoma, kad po Islamo revoliucijos 1979 m. Irane buvo pradėta plataus masto visuomenės islamizacija; religija tapo aukščiausia norma, privaloma visiems ir visada. Tačiau reikia pabrėžti, kad islamiškas gyvenimo būdas nėra kažkoks dabartinės valdžios konstruktas. Veikiau atvirkščiai. Tai valdžia bando religiją uzurpuoti išskirtinai sau, per ją skleisti savo ideologiją ir, manau, versti žmones tapatintis per islamišką gyvenimo būdą su ja pačia.

Tačiau net jei dabartinė valdžia pasikeistų ir taptų sekuliari, islamiškas gyvenimo būdas Irane išliktų, turbūt taip, kaip tai matome Turkijoje. Ir, pavyzdžiui, net jei moterims būtų suteikta teisė laisvai rinktis, dėvėti hidžabą ar ne, dalį jų vietoj režimo dar ilgai kontroliuotų tradicijų besilaikantys tėvai, tetos, dėdės ir kaimynai.

Kita vertus, žmogus turi poreikį nustatyti aiškias ribas tarp to, kas, jo manymu, yra teisinga, ir tarp to, kas kelia grėsmę tiems įsitikinimams. Islamo Respublikos propaganda tokioms reikmėms pateikia labai supaprastintą pasaulėvaizdį, kuriame išaukštinami ir patvirtinami musulmonų idealai, o nurodant aiškias grėsmes ir priešus sujungiama bendruomenė nuo jų apsiginti.

Žinoma, ši propaganda yra primityvi ir mažai įtikinama, tačiau nesant kitos alternatyvos taip susiklosto, kad dalis religingos visuomenės net esant itin sunkioms ekonominėms aplinkybėms remia Islamo Respubliką, nes jos retorikoje atpažįsta islamiškus naratyvus ir artimus įvaizdžius, pavyzdžiui, visur plačiai pasitelkiama imamo Husseino istorija. Taip pat dar labai dažnai naudojamasi Irano ir Irako karo paliestų šeimų skauduliais.

Kita priežastis, kodėl valdžia remiama (nuoširdžiai ar ne – tai jau kitas klausimas), gali būti praktiniai interesai. Pavyzdžiui, dėl galimybės įsidarbinti valstybinėse įstaigose, aukštesnėse pozicijose ir taip užsitikrinti saugesnį, su daugiau privilegijų bei lengvatų gyvenimą. Pavyzdžiui, priklausymas sukarintai savanorių struktūrai Basij leidžia lengviau patekti į universitetus ir ateityje taip pat užtikrina geresnes galimybes įsidarbinti.

Arba, pavyzdžiui, dalyvavimas valdžios rengiamuose teminiuose literatūros konkursuose, kuriuose apdovanota, galima sakyti, užsakomoji panegirika atveria kelius naujoms pažintims ir kartu postams. Taip, tokiu būdu menininkai neutralizuojami, įtraukiami į valdžios diskursą, tačiau iš pačių menininkų požiūrio taško, kai jie pasitvirtina kaip nekeliantys grėsmės oficialiai ideologijai, jiems atsiveria galimybės toliau kurti ir apskritai išgyventi.

Trečiąja priežastimi galima įvardyti idealistų priešinimąsi „vakariečių“ dominavimui pasaulyje, dėl ko šie neatmeta ir Islamo Respublikos ideologijos ar bent jau remia jos pasipriešinimo poziciją. Kartais ir pati save pagaunu gal netiesiogiai, bet teisinant Islamo Respubliką, kai kalba pasisuka apie JAV imperializmą ar apskritai kolonializmą, kaip valstybę, besistengiančią atsistoti ant savo pačios kojų ir, pačios Islamo Respublikos terminais tariant, ginančią pasaulio silpnuosius, pavyzdžiui, Palestiną, bet, deja, greitai šios iliuzijos išsisklaido dėl pačios Islamo Respublikos.

Kita vertus, savo studijų metais Irane iš musulmonų studentų, atvykusių iš Pakistano, Kašmyro, Sirijos, Libano, Maroko, Tuniso, dažnai tekdavo išgirsti liaupsių Islamo Respublikai ir Ali Chamenėjui, tiesą pasakius, daug daugiau nei iš pačių iraniečių. Tai rodo, kad ši ideologija yra paveiki ir už Irano ribų ir Irane įgyvendinama santvarka yra suvokiama kaip pavyzdys ir siekiamybė, kaip atsvara „vieninteliam teisingam“ vakarietiškam gyvenimo būdui.

Manau, dėl išvardytų priežasčių suprantama, kodėl valdžią remiančiųjų grupė pati nėra labai socialiai aktyvi, bet šią grupę valdžia pasitelkia ir sutelkia esant kokiai progai, pavyzdžiui, rengti parodomuosius, atseit spontaniškus, iš pačių žmonių iniciatyvos kilusius mitingus (apie jų tikslų laiką ir vietą valstybiniame radijuje informuojama dar likus kelioms dienoms iki numatyto mitingo).

Tokie buvo rengiami smerkiant protestuotojus dėl staiga pakeltų benzino kainų kaip vandalus, valstybės griovėjus, sukurstytus užsienio priešų, ir išreiškiant palaikymą valdžiai. Ar, pavyzdžiui, mitingas prie Anglijos ambasados, kai jos ambasadorius buvo sulaikytas per studentų protestus prieš valdžios nekompetenciją dėl numušto Ukrainos lėktuvo, priešinantis Anglijos kišimuisi į vidaus reikalus ir vėl išreiškiant paramą valdžiai. Ar kai policijos apsupty prie pagrindinių Teherano universiteto vartų, prie kurių dažnai prasidėdavo studentų protestai, atliekama vakarinė malda siekiant ir tą nedidelę akademinės laisvės erdvę užimti sau.

Galbūt šiuos žmones galima pavadinti kolaborantais, galbūt ir tokiais pačiais režimo įkaitais kaip ir visi. Tačiau pavojus tas, kad, vis augant įtampoms, ši grupė gali būti priešinama kitai visuomenės daliai ir pasitelkiama malšinti anos protestus. Pavyzdžiui, Basij nariai, kurie turėtų padėti policijai išvengti kriminalinių nusikaltimų, šiuo atžvilgiu nėra tokie aktyvūs ir efektyvūs kaip tais atvejais, kai malšinami politiškai ar socialiai motyvuoti protestai. Taip sukuriamos papildomos įtampos visuomenės viduje.

Besipriešinantieji

Minėta visuotinė visuomenės islamizacija buvo sėkminga tiek, kiek dalis Irano visuomenės jau ir taip buvo islamiška. Kitoje dalyje formavosi visai kitokio pobūdžio masinė kultūra, labiau orientuota į tam tikra prasme „vakarietišką“ gyvenimo būdą, kardinaliai besiskiriantį nuo oficialios ideologijos ir jos vertybių. Galima tai pavadinti sekuliarizacija asmeniniame gyvenime, o kitais atvejais – jei ne sekuliarizacija (nes vis dar identifikuojamasi su islamu ir net atliekamos religinės prievolės), tai valdžios kišimosi į dvasinę ir asmeninę gyvenimo sferas bei bandymo jas kontroliuoti atmetimu.

Nepasitenkinimas valdžia šioje grupėje, kaip, tiesa, kartais ir anksčiau įvardytoje pasyvesnėje grupėje, kyla dėl jos nekompetencijos, korumpuotumo, bet būtent šioje grupėje labiau išreiškiamas ir aktyvesnis nepasitenkinimas laisvės suvaržymu pasirenkant gyvenimo būdą, cenzūra, šios visuomenės dalies užgniaužimu ar geriausiu atveju ignoravimu ir apskritai žmogaus teisių pažeidimais. Dėl atvirai ar mažiau atvirai reiškiamos tokios pozicijos įtampa bei praraja tarp valdžios ir šios visuomenės dalies vis auga grasindama politiniam stabilumui. Tą nerimą matome ir iš paskutinių įvykių, kai protestai žiauriai užgniaužiami vos prasidėję.

Žinoma, fizinius protestus išprovokuoja konkretūs įvykiai ir juose dalyvauja nedidelė visuomenės dalis. O plačiausiai nepasitenkinimas reiškiamas socialiniuose tinkluose. Aršiausiai ir atviriausiai nuolatinis protestas išreiškiamas tų, kurie dažnai jau yra emigravę ir nebegyvena Irane, o esančius čia atviriau reikšti savo įsitikinimus gal pristabdo baimė ir jie tiesiog gyvena kitokį gyvenimo būdą ir būtent per tai daro įtaką ir aplinkiniams tiesiogiai nekonfrontuodami su valdžia.

Negalima sakyti, kad toks veikimas neturėjo jokios reikšmės visuomenės raidai. Manau, turėjo. Tarkim, kine, jei religiniai tabu ir nepaneigiami, tai bent jau sudaromos prieigos pradėti juos kvestionuoti. Galėčiau įvardyti filmus „Khaneh pedari“ („Tėvų namai“) ir „Parinaz“, kurių apie dešimt metų po jų sukūrimo nebuvo leidžiama rodyti (pirmo filmo atveju net ir pradėjus jį rodyti po kelių seansų leidimas vėl buvo atimtas, tada po kelerių metų vėl suteiktas, tada atimtas, kol galiausiai filmas vėl pradėtas plačiau rodyti).

Neišduodama istorijos vingių, galiu trumpai pasakyti, kad šiuose filmuose kvestionuojamas religingumo tapatumas buvimui geru žmogumi ir tam tikros islamiškos ar labiau patriarchalinės Vidurinių Rytų tradicijos, tokios kaip dukters nužudymas siekiant išsaugoti šeimos garbę.

Matyti, kad filmuose nagrinėjamos temos yra valdžiai, o gal ir daliai visuomenės skaudžios, jautrios ar nepalankios. Tačiau, praėjus dešimtmečiui, galbūt pagaliau buvo pajausta, kad tiek valdžia, tiek visuomenė joms jau yra pasiruošusios. Ir išties šie filmai greičiausiai ne tiek dėl jų meninės vertės, kiek dėl juos supančios kontroversijos kėlė smalsumą ir buvo nemenkai žiūrimi. Taip, kaip bebūtų, cenzūra Irane išlieka, bet jos institucijose, per kurių rankas pereina knygos, filmai ir kita kultūrinė medžiaga, įsidarbinant vienam kitam naujos kartos intelektualui, cenzūros, o kartu ir apskritai socialinių suvaržymų ribos po truputį plečiamos.

Taip pat mane stebina, kaip atsakingai kai kurie iraniečiai bando kritiškai vertinti naujienų šaltinius. Jie peržiūri ir Fars naujienų agentūros (griežtai proislamiškos) ir BBC Persian (griežtai nusistačiusios prieš Islamo Respubliką) analizes bei versijas ir tada bando susidaryti savo nuomonę; jie yra linkę palaikyti „Vakarus“, bet turi ir nacionalinių ambicijų bei sentimentų. Kai kurie, aišku, į vietinės žiniasklaidos tinklalapius net neužsuka, jaučia kaltę, gėdą už savo valdžią, bejėgiškumą kažką pakeisti.

Dažnai žmonės, supratę, kad esu užsienietė, atsiprašo už prievartinį hidžabą. Skundžiasi, kad jiems čia blogiausia valstybė ant žemės rutulio, kurioje niekada niekas nepasikeis, vienintelė išeitis – emigruoti. Net dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos kai kurie kaltina save, sako, kad dėl visų skandavimų „mirtis Amerikai“ ir siunčiamos blogos energijos, dėl keršto troškimo visa tai atsisuka prieš pačius iraniečius ir sugrįžta visokiomis nelaimėmis. Man dažnai norisi priešgyniauti tokiam pesimizmui, sakyti, kad tai ne jūsų kaltė, kad dar niekas nėra prarasta. Bet, mano iraniečio vyro nuomone, mano požiūris į Iraną vis dar yra euforinis, turistinis (na, taip būna turbūt visiems, keliavusiems po Iraną). Ir, ko gero, jis iš dalies teisus.

Kita vertus, tuose pačiuose socialiniuose tinkluose po kaskart greitai užgesintų protestų tenka pastebėti, kad žmonės pradeda ieškoti kitokių būdų kažką keisti, pavyzdžiui, boikotuoti artėjantį svarbiausią metų Fajr menų festivalį, truputį save varžyti, aukoti asmeninį patogumą ir nebepirkti benzino bei kitų neadekvačiai pabrangintų prekių ar tų prekės ženklų, kurie reklamuojasi apsimelavusioje valstybinėje žiniasklaidoje. Taip pat tenka skaityti nuomonių, kad valdžia yra visuomenės atspindys ir reikėtų viską pradėti nuo savęs.

Pavyzdžiui, jei nenorima diktatūros, reikėtų nors kartą visiškai be išankstinio nusistatymo ir teisimo išklausyti ir įsiklausyti į kito nuomonę, net jei ji būtų visiškai iracionali, dėl jos nesupykti ir neįsižeisti; jei pavargome nuo melo, nors kartą reikėtų pabandyti išsiryškinti tai, apie ką sau viduje meluojame kasdien; jei siekiame esminių pokyčių visuomenėje, kažką pirmiausia reikėtų iš esmės pakeisti savyje. Ir tai nėra vien žodžiai. Man labiausiai teko susidurti su gyvūnų teisių gynėjų grupėmis (bet manau, būtų galima atrasti ir kitų sričių), kurios pavienių gyventojų iniciatyva susikuria socialiniuose tinkluose. Ten renkamos lėšos benamių gyvūnų maitinimui, sterilizacijai, gydymui; pasiskirstoma rajonais, kur tas maistas turėtų būti išplatintas.

Tų grupių nariai patys sugauna ir veža gyvūnus gydyti, taip aukodami savo laiką savo rankomis atlieka milžinišką darbą, kuriam valdžia neskiria jokio dėmesio. Taigi, nors tiesioginis nepasitenkinimo valdžia išsakymas Irano visuomenėje yra suvaržytas, tačiau žmonės prisiima atsakomybę ir atranda būdų, kaip savo jėgomis įgyvendinti bent jau socialinius pokyčius, ir tai tampa tam tikra nauja protesto išraiškos forma.

Šių grupių dinamika ir kiti jos veiksniai

Įvykus žiauriam susidorojimui su praėjusių metų lapkričio mėnesio protestuotojais, kai kurie iraniečiai labai nepalankiai žiūrėjo į gedinčius dėl netrukus žuvusio generolo Soleimani. Užuot gedėję, išreikšdami nepasitenkinimą valdžia jie sveikino vieni kitus su jo mirtimi ir ragino švęsti. Kitądien po Soleimani nužudymo mano vyrui įsėdus į taksi, raudonu megztiniu vilkintis vairuotojas (suprask, kad visai negedi dėl Soleimani) priekaištavo vyrui, kad jis su tamsiu kostiumu ir barzda. Sakė, tai tu iš jų, suprask – valdžios rėmėjų. Vyrui teko teisintis, kad jis tik grįžta iš darbo, ten turi oficialiai rengtis ir tiesiog nespėjo šįryt nusiskusti.

Tokie atsitikimai parodo, kad jautriais momentais labiau atsiskleidžia Irano visuomenės susiskaldymas ir įtarumas vienam kito atžvilgiu. Atviriausiai tai, žinoma, pasireiškia socialiniuose tinkluose. Mačiau daug pasisakymų socialiniuose tinkluose, kuriuose stebimasi, kad tarp sekamų žmonių yra tiek valdžios pakalikų (žmonės gausiai dėjosi Soleimani nuotraukas į savo profilius), ir buvo grasinama visus tokius „atsekti“ ir užblokuoti. Kiti ragino nebūti tokiems pat kaip mulos ir gerbti vieniems kitų įsitikinimus. Kaip bebūtų, Soleimani laidotuvės tam tikra prasme dėl nacionalinių ambicijų suvienijo šalį, ar bent jau buvo to tikimasi.

Nėra abejonės, kad tiek vietinė, tiek užsienio žiniasklaida manipuliuoja žmonių jausmais, sukeltais pastarųjų įvykių. Pavyzdžiui, Irano žiniasklaidoje skelbiama, kad tarp lėktuvo nuolaužų randama stebuklingai nesudegusi vėliava su pranašo Mahometo šeimos narių vardais ir surenkami padriki, bet sveiki Korano puslapiai.

Internete plito ir nuotraukos, kuriose moterys be hidžabų palaidais plaukais taip pat dalyvavo laidotuvių eisenoje ir net glėbesčiavosi su juodomis čadromis vilkinčiosiomis. Žmonės, aišku, ironizavo, kad tokia vienybė, laisvė ir tarpusavio tolerancija ilgai nesitęs, tik tol, kol tai bus naudinga valdžiai. Ir iš tiesų, įvykus Ukrainos lėktuvo katastrofai vėl pasipylė protestai ir griežtas valdžios atsakas į juos.

Nėra abejonės, kad tiek vietinė, tiek užsienio žiniasklaida manipuliuoja žmonių jausmais, sukeltais pastarųjų įvykių. Pavyzdžiui, Irano žiniasklaidoje skelbiama, kad tarp lėktuvo nuolaužų randama stebuklingai nesudegusi vėliava su pranašo Mahometo šeimos narių vardais ir surenkami padriki, bet sveiki Korano puslapiai.

Iš kitos pusės, tie, kurie dar nepaaiškėjus tikrosioms priežastims rėmė tą paaiškinimą, kad lėktuvas sudužo dėl techninio gedimo, vėliau, prisipažinus, kad lėktuvas numuštas pačios Irano kariuomenės rankomis, daugelio iraniečių mylimos JAV gyvenančios politinės aktyvistės ir žurnalistės Masih Alinejad buvo gėdinami kaip kolaborantai. Prezidentas Trumpas taip pat iraniečių atsisakymą žengti per ant šaligatvių nupieštas Amerikos ir Izraelio vėliavas laiko jo agresyvios politikos Irano atžvilgiu patvirtinimu ir pritarimu jai, kas, be abejo, nėra tiesa.

Iraniečiai taip tik išreiškia nepasitenkinimą savo valdžios nekompetencija dėl paskutinių įvykių, nebesutikdami daryti to, kas yra reikalaujama propagandos, šiuo atveju – žeminti priešus. Daugeliui iraniečių JAV yra išsvajota emigracijos kryptis, bet surastum retą, kuris pritartų Trumpo politikai.

Šiais atvejais noriu parodyti, kad ir kokių būtum įsitikinimų, Irane esi kontroliuojamas ir diskriminuojamas tiek vietinės valdžios, tiek užsienio jėgų ir užsienio žiniasklaidos, kad abi šios pusės pasitelkia asmeninius žmonių išgyvenimus nustatydamos savo įtakos ribas, paaštrindamos ir taip egzistuojančius tarpusavio konfliktus.

Tačiau, nepaisant viso to, Irane matomos savarankiškos pastangos labai sudėtingomis aplinkybėmis plėsti savo išsikeltus standartus atitinkančią socialinę aplinką, mokytis sugyventi tarpusavyje, išlaviruoti tarp begalinio spaudimo ir kurti gyvenimą iš to, kas yra dabar.