Nuomonės

2020.02.02 12:47

Degsnės – žydų žemdirbių kaimas: vietiniai tapo viena naudingiausių gyventojų grupių

Degsnės yra kiek neįprasta vieta, nes žydų žemdirbių Europoje buvo nedaug. Dėl įvairių priežasčių žydai, gyvenę diasporoje Europoje, žemės paprastai nedirbo.

Atotrūkis nuo žemės buvo suprantamas kaip įsivaizduojamo žydų moralinio nuosmukio priežastis, todėl dalis Vakarų Europos Apšvietos epochos ir žydiškosios Apšvietos – haskalos – mąstytojų manė, kad žemdirbyste užsiimantys žydai gali tapti „produktyvesniais“ visuomenės nariais, „įsišaknyti“ tiek žemėje, tiek visuomenėje, ir taip pakelti neva žemą moralę.

Tokios idėjos pasiekė ir Europos valdovus. Abiejų Tautų Respublikoje pirmi pamąstymai apie žemdirbystės populiarinimą tarp žydų pasigirdo 18 a. pabaigoje. Buvo žadama remti atleidžiant nuo mokesčių ar remiant statybinėmis medžiagomis žydus dirbančius žemę ar norinčius steigti ūkį.

Nepaisant paramos norinčių imtis šios veiklos buvo vos vienetai. 1804 m. Rusijos imperijoje buvo priimtas vadinamasis „Žydų statutas“, kuris iš dalies buvo inspiruotas minėtų Apšvietos idėjų, tačiau tai taip pat buvo imperinės kolonizacinės politikos – siekimo apgyvendinti mažai gyvenamas imperijos sritis – pasekmė.

Statutas, be kita ko, skatino žemdirbystę tarp žydų. Pagal šį statutą žydai turėjo būti priskirti vienai iš „naudingų“ gyventojų grupių: artojų (rus. chlebopaschcy), darbininkų, pirklių arba miestiečių.

Žydams, kurie norėjo pradėti užsiimti žemės ūkiu, buvo leidžiama pirkti neapgyvendintas žemes, o skatinant juos tai daryti, buvo teiktos lengvatos: kreditai, atleidimas nuo mokesčių pirmąjį dešimtmetį, žydai turėjo likti laisvais, negalėjo būti įbaudžiavinami ir pan.

Žydų žemdirbystės skatinimas nebuvo pastovus 19 a. Rusijos imperinės politikos bruožas, tačiau iš dalies projektas pavyko – apie 100 tūkst. žydų visoje imperijoje buvo įsitraukę į žemdirbystę. Nepaisant to, buvo suprasta, kad žydai nesiveržia dirbti žemės ir imperinės valdžios užmačios taip žydus priversti užsiimti „naudingomis veiklomis“ bus bergždžios.

Nors lietuviškose imperijos gubernijose žemė buvo dirbama gana plačiai, minėtos politikos kontekste ir čia kūrėsi naujakurių žydų žemdirbių kaimai. Degsnė – vienas jų.

1844 m. septyniolika žydų šeimų išreiškė norą gauti dirbamos žemės ir po keturių metų buvo įkurtas Degsnės kaimas, tuomet vadintas Novosiolki (iš rus. Naujakuriai). Čia, manytina, atsikraustė žydai iš už kelių kilometrų esančių Valkininkų.

Amžiaus pabaigoje Degsnėse jau gyveno beveik 200 žmonių. Vidutiniškai viena šeima turėjo nuo 12 iki 18 ha žemės ir tik keli jų sugebėjo įgyti iki 50 ha. Degsnių ūkininkai buvo tampriai susiję su netoliese esančias Valkininkais, kuriuose buvo realizuojama žemės ūkio produkcija.

Turtingesni Degsnių gyventojai Valkininkuose vertėsi prekyba – turėjo savo krautuvių. Vaikščiodami po kaimą, atkreipkite dėmesį į regionui kiek neįprastą pastatų išdėstymą ir architektūrą. Mediniai žydų žemdirbių namai buvo pastatyti siaurąja jų dalimi atsukti į gatvės pusę, labai arti gatvės, į kurią buvo atsukta dvivėres duris iš namo turinti veranda.

Namai, ar bent dalis jų, pastatyti labai arti vienas kito, veikiausiai taip atkartojant žydams komfortišką urbanistinės vietovės užstatymo struktūrą. Iš šiandien išlikusių namų architektūros aiškiai matyti, kad esant šeimos poreikiui namai buvo didinami, pristatant jų dalis į kiemo gilumą, dėl to, kai kada, šalia gatvės esančios namo dalies stogo viršutinė riba galėjo skirtis nuo vėliau atsiradusių jo priestatų.

Už žydų namų driekėsi jų valdyti žemės rėžiai skirti daržams, didesni dirbamos žemės plotai buvo aplinkinėse kaimo teritorijose.

1941 m. birželio pradžioje sudegė beveik visas netoliese buvęs Pučkornės kaimas. Ten gyvenę kai kurie lietuviai dirbdavo Degsnės žydų ūkiuose. Po gaisro Pučkornės gyventojai pasiprašė prieglobsčio pas žydus žemdirbius ir buvo priimti.

Tariamai, po šio lietuvių atsikraustymo Novosiolki pradėti vadinti Degsnėmis. Vietos gyventojų kolektyvinėje atmintyje yra įsitvirtinę kone identiškai atkartojami pasakojimai apie Pučkornės padegėlių įsikūrimą, žydų pagalbą ir jautrumą kritinėje situacijoje, lietuvių kalbėjimą jidiš kalba.

Žydams priimti lietuvius, matyt, nebuvo lengva. Religingiems žydams, besilaikantiems religinių kasdienio gyvenimo priesakų, gyventi po vienu stogu su nežydais turėjo būti labai sudėtinga. Taip pat buvo aktualus ir gyvenamos vietos trūkumas.

Žydų ir lietuvių bendras gyvenimas truko neilgai. Po kelių savaičių naciai okupavo Lietuvą ir netrukus Degsnių žydai buvo sušaudyti (manoma, kad Eišiškėse). Į jų namus atsikraustę padegėliai liko gyventi savo globėjų namuose.

--

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.