Rusijos politinė santvarka, ženkliai nepakitusi nuo 1990-aisiasis prasidėjusio dešimtmečio ankstyvųjų metų, įsviesta į karštligiško netikrumo būseną po to, kai prezidentas Vladimiras Putinas savo metinėje kalboje trečiadienį apie šalies padėtį pasiūlė toli siekiančius Konstitucijos pakeitimus, galinčius pratęsti jo valdžią neribotam laikui.
Taip dienraštyje „New York Times“ rašė šio laikraščio biuro Maskvoje vadovas Andrew Higginsas ir tęsė:
„Prie visuotinio sumišimo prisidėjo ir tai, kad V. Putino ištikimas statytinis Dmitrijus Medvedevas tučtuoj atsistatydino iš ministro pirmininko posto drauge su visa vyriausybe.
Savo siūlymus V. Putinas pristatė kaip bandymą sustiprinti demokratiją. Tačiau jo politiniai varžovai ir daugelis nepriklausomų analitikų juos interpretavo greičiau kaip strategiją, išlaikyti valdžią po jo paskutinės prezidentavimo kadencijos pabaigos 2024-aisiais.
Michailas Kasjanovas, buvęs ministras pirmininkas prie V. Putino ir dabar aršus jo kritikas, teigė, kad Rusijos prezidentas davė aiškų atsakymą į klausimus apie savo ateitį. O tas atsakymas toks: „Aš prezidentu liksiu amžiams“.
Į atsistatydinusio ministro pirmininko D. Medvedevo vietą paskirtas federacinės mokesčių tarnybos vadovas Michailas Mišustinas – mažai žinomas, bet išmanus technokratas.
Šitas judesys, – rašė dienraščio „New York Times“ korespondentas Maskvoje Antonas Troianovskis. – duoda šiek tiek įžvalgos į V. Putino planus ir prioritetus, bet ir kelia klausimų, kas jo laukia ateityje. Štai keli atsakymai.
V. Putino laikymasis Rusijos valdžioje be konkurencijos įvirtintas per pastaruosius 20 metų jam būnant prezidentu ir ministru pirmininku. Tačiau Rusijos konstitucija draudžia prezidentui šį postą užimti daugiau negu dvi paeiliui einančias kadencijas.
Tam, kad išlaikytų savo valdžią, V. Putinas turi rasti būdą sukonstruoti vadovybės perėjimą taip, kad tai pasidarytų įmanoma. Tuo tikslu jis ir pasiūlė Konstitucijos pakeitimus, silpninančius prezidento ir stiprinančius parlamento bei ministro pirmininko galias.
Jis, pavyzdžiui, sakė, kad prezidentas ateity privalėtų priimti ministro pirmininko siūlomus vyriausybės narius. Šis ir kiti pokyčiai galėtų V. Putinui suteikti daugiau erdvės ieškant pozicijos, iš kurios jis gali likti valdžioje nepažeisdamas Konstitucijos.
Pavyzdžiui, jis galėtų vėl tapti ministru pirmininku, išnaudodamas šios pareigybės išplėstą įtakingumą. Alternatyva, kaip kai kurie analitikai nurodė, būtų sekti buvusio daugiamečio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo pavyzdžiu.
Šis 2018-aisiais padidino Kazachstano Saugumo tarybos įgaliojimus ir save paskyrė jos pirmininku iki gyvos galvos. Kai jis 2019 m. atsistatydino iš prezidento posto savo paties pasirinkto įpėdinio, Kasymo-Žomarto Tokajevo, naudai, N. Nazarbajevas, kaip Saugumo tarybos vadovas, sugebėjo svarbiausius valdymo svertus išlaikyti savo rankose.
Trečiadienį V. Putinas užsiminė apie panašaus judesio galimybę Rusijoje. Valstybės Tarybai, kuri dabar yra tik patariamasis organas sudarytas iš Rusijos regionų gubernatorių, reikia turėti Konstitucijoje įtvirtintą statusą ir vaidmenį, sakė jis.
Tarp rusų politikos analitikų šitai bemat sukėlė svarstymus, ar naujai performuota Valstybės Taryba galėtų V. Putinui atsisakius prezidentūros tapti įrankiu išlaikyti valdžią, ypač karo ir užsienio politikos klausimais.
O kodėl jis tiesiog valdžios nepasigrobia?
Nepaisant V. Putino didžiulės įtakos, jis nemažai rizikuotų, jeigu tik savavališkai imtų ir pasiskelbtų prezidentu iki gyvos galvos.
Jis jau atitarnavo dvi prezidento kadencijas vieną po kitos nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų ir po to tapo premjeru. Jo pareiškimas 2011-aisiais, kad jis vėl sieks prezidento posto, ir po to sekę parlamento rinkimai, daugelio kritikuoti kaip sufalsifikuoti, sukėlė didžiausius protestus Rusijoje nuo Sovietų Sąjungos griuvimo laikų.
Šį kartą V. Putinas atrodo pasiryžęs suorkestruoti savo sulėtintų judesių žingsnius, nesukeliančius tokios aštrios reakcijos, būdu. Jo pasiūlyti Konstitucijos pataisymai atveria jam kelis kelius į valdžios išsaugojimą ir suteikia jam iki ketverių metų laiko savo kursui nustatyti.
„Mūsų visuomenė aiškiai reikalauja pokyčių“, – sakė V. Putinas savo pranešimo trečiadienį pradžioje. Ir iš tiesų, Rusija patyrė smarkiausius savo gyventojų protestus nuo antiputiniškų demonstracijų 2011-aisisis ir 2012-aisiais.
Apklausos rodo, kad rusai vis labiau nepasitiki Kremlių palaikančiais televizijos kanalais ir savo žinių daugumą gauna iš interneto, kuris ir toliau dažniausiai necenzūruojamas.
O Kremliaus apeliavimas į patriotizmą, toks efektyvus po V. Putino įvykdytos Krymo aneksijos 2014 m., prarado savo instinktyvią galią, kai patriotizmo skelbimą užgožė Rusijos ekonominės problemos.
Visa tai reiškia, kad Kremlius tikriausia pavaizduos D. Medvedevo ir visų kitų ministrų trečiadienį pareikštą atsistatydinimą kaip ženklą, kad V. Putinas išgirdo rusų reikalavimus, jog valstybės politika turi keistis.
Ir nors rusai iš tiesų dėl savo bėdų vis labiau kaltina V. Putiną, dar daugiau rusų kaltę verčia ant po juo esančių biurokratų pečių.
Taip, V. Putino reitingai nuo 82 procentų 2018 m. balandį krito iki 68 procentų 2019 m. gruodį, – teigia nepriklausomas viešosios nuomonės tyrimų institutas Levada.
Tačiau D. Medvedevo reitingai daug blogesni – jį palankiai vertina vos 38 procentai apklaustųjų.
Tai, kad V. Putinas naujuoju ministru pirmininku pasirinko M. Mišustiną, patvirtina jo susirūpinimą dėl Rusijoje smunkančio pragyvenimo lygio, kuris pastaraisiais metais vedė prie pakartotinių protestų.
M. Mišustinas plačiai pripažįstamas kaip vienas iš efektyviausių Rusijos technokratų. Nuo 2010 m. jis vadovavo Rusijos federacinei mokesčių tarnybai ir modernizavo neveiksmingą bei korumpuotą mokesčių surinkimo sistemą.
Londono dienraštis „Financial Times“ jo įvestą kompiuterizuotą priėjimą realiu laiku prie apmokestinimo pavadino „ateities mokesčių inspekcija“.
Kitaip nei Rusijos žymesni ekonomikos reformatoriai, 53-ejų M. Mišustinas savos politinės bazės neturi, tad mažai tikėtina, kad jis galėtų panaudoti savo naujų pareigų galią tam, kad sumenkintų V. Putino autoritetą.
O gal V. Putinas pats paleidžia vadeles? Ne!
Teoriškai, Rusijos valdymo sistema šiek tiek ataidi Prancūzijos sistemą su galingu prezidentu, ribojamu nepriklausomų teismų, parlamento ir ministrų kabineto, kuriam vadovauja premjeras, turintis savo paties autoritetingumo bazę.
Tačiau V. Putinas žingsnis po žingsnio perėmė ir prisiskyrė visų šių institucijų autoritetą sau, dažnai pateisindamas represines priemones prieš politinį pliuralizmą kaip būtiną apsaugą nuo išorinių grėsmių.
„Rusija gali būti Rusija ir likti Rusija tik kaip suvereni valstybė“, – sakė V. Putinas trečiadienį. Tai buvo aliuzija į dažnai jo kartojamą pastebėjimą, jog Vakarai kursto politinę opoziciją tam, kad pakirstų Rusijos suverenitetą.
Dėl to, sakė jis, būsimasis Rusijos prezidentas niekada negali būti turėjęs kitos valstybės pilietybę ar net ilgalaikę teisę joje gyventi“, – baigė savo analitinį reportažą iš Maskvos „New York Times“ korespondentas Antonas Troianovskis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
