Europos žydų kultūros žemėlapyje Vilnius neabejotinai buvo vienas svarbiausių taškų. Viena to priežasčių – čia sukurtas ir sukauptas rašytinis žydų religijos, kultūros ir istorijos lobynas.
Vilniuje buvo įkurta garsioji Matitjahu Strašūno biblioteka, kurios pagrindą sudarė tūkstančiai neįkainojamų knygų ir rankraščių hebrajų kalba. Čia veikė Našlės ir brolių Rommų spaustuvė ir leidykla, vienu metu 19 a. buvusi didžiausia visoje Rytų Europoje ir vienintele žydiškų knygų leidėja visame Šiaurės Vakarų krašte.
Žurnalai ir laikraščiai hebrajų kalba čia pasirodė pirmoje 19 a. pusėje, o tarpukariu buvo leidžiami net penki dienraščiai jidiš kalba. 1925 m. čia buvo įkurtas JIVO – Jidiš mokslinis institutas (jid. jidišer viznšaftlecher institut; ייִדישער װיסנשאַפֿטלעכער אינסטיטוט) – kurio bibliografiniame sąraše prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo daugiau nei 220 tūkst. įrašų.
JIVO buvo šventove, į kurią plaukė įvairiausi, su žydų gyvenimu susiję raštai iš visos Rytų Europos. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vilniuje buvo milijonai knygų hebrajų ir jidiš kalbomis, dešimtimis tonų skaičiuoti archyviniai fondai, nesuskaičiuojama periodinės spaudos galybė, užrašyto žydiško folkloro lobynas ir t. t. Kai nacių Vokietija okupavo Vilnių, visam šiam turtui kilo didelis pavojus.
Nusprendusi pagrobti vertingiausius rašytinius lobius, o visą kitą sunaikinti, nacių administracija net ne iš karto suvokė, kokio masto darbą apsiėmė. Trečdalis vertingiausių tekstų turėjo keliauti į Frankfurtą, kuriame buvo įkurtas „Žydų klausimo tyrimo institutas“, o likusieji – į popieriaus malūną ar šiukšlyną.
Tačiau nacių administratoriai negebėjo patys nuspręsti, kas vertinga, o kas ne. Tai turėjo atlikti Vilniaus žydų kultūrinis ir mokslinis elitas: geto bibliotekos vadovas Hermanas Krukas (1897–1944), filologas, istorikas Zeligas Kalmanovičius (1885–1944), poetai Abraomas Suckeveris (1913–2010) ir Šmerkė Kačerginskis (1908–1954), o vėliau, didėjant darbo apimtims, į darbą buvo pasitelkti dar keliasdešimt žmonių.
Jiems teko ypatingai sunkus ir skausmingas darbas – jie turėjo atrinkti, ką iš taip branginamų tekstų išsiveš naciai ir kas bus apskritai sunaikinta. Rizikuodami savo gyvybėmis, nuo pat darbo pradžios įvairiais būdais jie stengėsi išsaugoti bent dalį to rašytinio lobyno. Šie žmonės buvo pavadinti „Popieriaus brigada“.
Matitjahu Strašūno bibliotekos fondai buvo perkelti į Vilniaus universitetą. Ten Krukas su Kalmanovičiumi peržiūrėjo 40 tūkst. tomų. Tačiau daug didesnės apimties darbas vyko JIVO rūmuose, kuriuose buvo peržiūrimi ne tik JIVO fondai (kurie buvo gerai kataloguoti), bet ir kita medžiaga – Instituto rūmai buvo tam tikru logistikos centru, į kurį medžiaga peržiūrai keliavo iš viso regiono.
Raštų saugojimo taktikos buvo kelios. Paprasčiausias ir saugiausias būdas buvo atrankos proceso vilkinimas. Kai tik prižiūrėtojai išeidavo, darbas sustodavo, darbuotojai pradėdavo skaityti knygas, poeziją, kartais garsiai. Daug pavojingiau buvo išnešti knygas iš Vilniaus universiteto ar JIVO. Kai tai pavykdavo, jas reikėdavo paslėpti arba gete, arba pas nežydus vilniečius.
Slėptuvių buvo daug ir, ironiška, kad viena geriausių buvo ta pati Strašūno biblioteka. „Popieriaus brigada“ taip pat pastebėjo, kad slėpti knygas galima ir pačiame JIVO. Kol per pertraukas keli jos nariai mokydavo neišsilavinusį prižiūrėtoją matematikos, kiti darbuotojai kaip įmanydami tempė knygas į palėpę.
Kartą Suckeveris gavo leidimą pasiimti „makulatūros“, kurią neva planavo deginti savo namų pečiuje. Ta „makulatūra“ buvo Teodoro Herclio dienoraštis, Levo Tolstojaus rankraščiai ir laiškai, Šolomo Aleichemo ir kitų rašytojų knygos, Marko Šagalo piešiniai ir Vilniaus Gaono rankraščiai.
Šie rūšiavimo, išvežimo, naikinimo ir slėpimo darbai truko beveik iki pat Vilniaus geto likvidavimo, 1943 m. rugsėjį. Keli „Popieriaus brigados“ nariai sugebėjo pabėgti iš geto dar prieš likvidaciją. Tarp jų buvo ir Suckeveris su Kačerginskiu. Kai 1944 m. liepą Sovietinė armija užėmė Vilnių, poetai iš karto skubėjo apžiūrėti slėptuvių ir dar kartą gelbėti raštų, šįkart – nuo sovietinės administracijos.
Optimizmo tikrai nebuvo daug. JIVO pastatas buvo sudegęs beveik iki pamatų, liko tik mūrinės konstrukcijos. Kruko paslėptas knygas Strašūno bibliotekoje kažkas rado keliomis dienomis anksčiau ir sudegino lauže.
Šiukšlių krūvoje Kačerginskis rado apie 30 tonų archyvų ir mėgino derėtis su sovietine administracija dėl medžiagos išsaugojimo, tačiau jau kitą dieną visas archyvas buvo dingęs. Vis dėlto, kai kurios slėptuvės ir jose paslėpti turtai išliko. Ką sugebėjo, Suckeveris, Kačerginskis ir kiti, surinko ir išsiuntė į JIVO, kuris jau veikė Niujorke.
Didžioji dalis išlikusių raštų, visgi, atsidūrė sovietinės administracijos rankose. Keliasdešimt tonų medžiagos buvo perduota Knygų rūmų direktoriui dr. Antanui Ulpiui, su pavedimu ją sunaikinti. Ulpis nepakluso nurodymams ir, sukatalogavęs lobį, jį dar kartą paslėpė Šv. Jurgio bažnyčioje.
Daugiau nei 40 m. čia paslėpti turtai buvo atrasti griūnant Sovietų Sąjungai. Po kelių metų, dalis fondų iškeliavo į JIVO Niujorke, kur buvo padaryti jų mikrofilmai. Dabar visas šis turtas padalintas tarp kelių svarbiausių Lietuvos mokslo institucijų.
P. S.
Net jei pavyko išgyventi 1941 m. rudenį vykusias masines žudynes, gyvenimas Vilniaus gete buvo siaubingas. Dauguma dažnai kentė badą, todėl sėkminga maisto kontrabanda į getą galėjo gelbėti gyvybes. Tuo tarpu „Popieriaus brigados“ nariai rizikavo savosiomis, į getą nešdami knygas. Kartą sukritikuotas dėl tokio pasirinkimo, Zeligas Kalmanovičius atsakė – „Knygos ant medžių neauga“.
--
Žydų kultūros paveldo kelio asociacija
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
