2019-ieji pasaulyje pateko į karščiausių metų penketuką, o Lietuvoje buvo patys šilčiausi nuo instrumentinių matavimų pradžios. Kartu nesustodamas augo ir CO2 kiekis atmosferoje, neišvengiamai lemiantis dar didesnius klimato pokyčius ateityje. Gintis, kad tai naujas reiškinys ir visuomenė nieko apie tai nežino, neišeina.
Klimato kaita iš mokslininkų straipsnių ir laboratorijų į viešą ir politinį diskursą persikėlė maždaug prieš 4 dešimtmečius. O patys pirmieji moksliniai darbai apie tai, kad atmosferos cheminės sudėties pokyčiai (kitaip tariant, tarša) gali pakeisti klimatą, pasirodė dar 19 a. pabaigoje. 7 ir 8 dešimtmetyje stebėjimai ir pirmieji klimato modeliai aiškiai parodė, kad augant CO2 kiekiui Žemėje stiprėja šiltnamio efektas. Tapo akivaizdu, kad tai reali, apčiuopiama problema su globaliomis pasekmėmis. 9-ajame dešimtmetyje prasidėjo aktyvesnis visuomenės informavimas: NASA mokslininkai pristatė savo tyrimus ir nuogąstavimus Jungtinių Amerikos Valstijų senatui, o Pasaulio meteorologijos organizacija ir Jungtinės Tautos įkūrė Tarpvyriausybinę klimato kaitos komisiją (IPCC).
Nuo to laiko kas 6–7 metus Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija skelbia naujas klimato tyrimų ataskaitas ir atnaujina klimato kaitos scenarijus. Pagrindinė žinutė nesikeičia nuo pat pradžios, tačiau su kiekviena ataskaita tampa vis tikslesnė ir niūresnė. Dėl atmosferos taršos stiprėja šiltnamio efektas, dėl to visame pasaulyje kyla vidutinė temperatūra, keičiasi kritulių sezoninis ir geografinis pasiskirstymas. Šyla ir rūgštėja vandenynai, daugėja ekstremalių reiškinių. Ir taip jau 30 metų. Tikintis, kad visuomenė pagaliau išgirs mokslininkų balsą.
Tačiau nepanašu, kad kas nors rimtai klausytųsi, nes atmosferos tarša anglies dvideginiu, metanu ir kitomis medžiagomis didėja, vidutinė temperatūra kyla ir skirtingose pasaulio vietose ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai intensyvėja. Netikite?! Paskaitykite apie gaisrus Australijoje, Harvey uraganą Hiustone ar vandens krizę – „Day Zero“ – Keiptaune.
Situacija labai primena tūkstančių metų senumo graikų mitą apie Kasandrą. Kasandra buvo Trojos karaliaus duktė ir buvo du kartus prakeikta: pirmą kartą, norėdamas ją suvilioti, Apolonas jai suteikė pranašystės dovaną. Vėliau, kai buvo atstumtas, tas pats Apolonas ją prakeikė, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų. Galėdama numatyti ateitį Kasandra norėjo perspėti ir išgelbėti žmones nuo mirties ir kančios. Ji išpranašavo Trojos miesto apgultį ir įspėjo jo gyventojus apie graikus ir jų arklį, perspėjo Mikėnų karalių Agamemnoną apie jo laukiančią žūtį. Tačiau šių ir kitų jos pranašysčių niekada niekas neklausė.
Kartais atrodo, kad visuomenė pradeda įsiklausyti ir viskas keičiasi. 2018 metais prasidėjęs ir 2019 m. labai sustiprėjęs „Fridays for Future“ judėjimas su Greta Thunberg priešakyje parodė, kad jaunimas supranta klimato kaitos mastus ir yra pasiruošęs pereiti prie sprendimų. Tačiau tuo pat metu vyksta ir visai priešingi dalykai. Brazilijos prezidentas yra pasirengęs duoti žalią šviesą naujoms metalo kasykloms Amazonės džiunglėse, JAV prezidentas kaišioja pagalius naujiems automobilių ir energijos efektyvumo standartams, o Rusija sumažino mokesčius iškastinio kuro kompanijoms, kurios ruošiasi išgauti naftą Arktyje.
Per pastaruosius 4 mėnesius Australijos gaisruose žuvo 23 žmonės ir dar apie 480 milijonų Žemės gyventojų. Na, tiksliau, žinduolių, paukščių ir reptilijų, žuvusių vabzdžių niekas net nesivargina skaičiuoti. 2019 metai Australijoje buvo patys karščiausi, o gruodžio 18 dieną buvo užfiksuotas absoliutus šio žemyno rekordas – 41,9 °C karščio. Atrodo pakankamai akivaizdu, kad karšti ir sausi orai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl susidarė tokios palankios sąlygos gaisrams. Tačiau tai neįtikina visų. Interneto platybėse dėl gaisrų kaltinami eukaliptai bei nežinomi ir nesugaunami piromanai. Belieka skėsčioti rankomis, nes ekstremalios meteorologinės sąlygos baigiasi, katastrofos užsimiršta, o prarastos gyvybės nieko nereiškia. Prakeikimas. Panašu, kad Kasandros likimo moksleivių protestais neatsikratysi.
Geriausia, ką pasaulis turi šiuo metu, yra Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, priimtas 2015 metais. Tačiau jis yra gana abstraktus ir jį priėmus iki 2020 metų šalys turėjo susitarti dėl konkrečių mechanizmų ir instrumentų, kaip šis susitarimas turėtų veikti. Proveržio per pastaruosius 4 metus neįvyko, o pernai Madride vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje naujų sprendimų taip pat nepriimta.
Taigi, pasaulyje baigėsi karščiausias dešimtmetis nuo instrumentinių matavimų pradžios, turime bedantį Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, degančią Australiją ir „Kasandros prakeikimą“ nešančius klimatologus. Atrodo, reikia tiek nedaug – klausytis ir išgirsti beveik 4 dešimtmečius vis tą pačią mantrą kartojančius mokslininkus: norint sušvelninti klimato kaitą ir išvengti jos neigiamo poveikio reikia mažinti atmosferos taršą.
Klimatologo, VU doktoranto Justino Kilpio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
