Mano kolegai radiologui prieš procedūrą pusamžis vyras drožia tiesiai: „pažiūrėkite taip, kad šį kartą grupę gaučiau“. Kolega nepasimeta ir siūlo keliauti pas kitą specialistą. Burbėdamas, kad „be kyšio nieko negausi“ pacientas vis tiek gulasi ant kušetės turėdamas viltį, kad gydytojas kažką suras.
Gauti socialines išmokas pasinaudojant tikromis ar tariamomis sveikatos problemomis daliai visuomenės tampa svarbiausiu gyvenimo uždaviniu. Šiuo metu neįgalumas nustatytas maždaug 9 procentams Lietuvos gyventojų. Tiek pat kaip ir pilietinio karo negandas patyrusioje buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Ko norėti, jeigu tik 7 procentai Lietuvos senjorų savo sveikatos būklę vertina kaip gerą ar labai gerą. Ir tai blogiausias rezultatas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių grupėje, kur net latviai mus lenkia. Sakytume, kad sveikatos priežiūra neprieinama, bet vidutiniškai vienas žmogus per metus Lietuvoje daugiau kaip 9 kartus konsultuojamas įvairių gydytojų, o pagal guldymų į ligoninę skaičių Europos Sąjungoje esame treti po Vokietijos ir Austrijos. Nepaisant to mirtys nuo insulto ir infarkto per dvidešimtmetį Lietuvoje susitraukė tik 20 procentų, kai Estijoje net 70 procentų, ir tai jau varo į tikrą neviltį.
Burbėdamas, kad „be kyšio nieko negausi“ pacientas vis tiek gulasi ant kušetės turėdamas viltį, kad gydytojas kažką suras.
Kur tikrasis sprendimų raktas? Valdžia nesustodama kartoja, kad reikia pertvarkyti neefektyvų gydymo įstaigų tinklą. Bet kuo skiriasi kalbėjimas apie darbus ir darbų darymas? Jeigu renkiesi kalbėjimą, visada rasi ir priešą, kuris neleidžia gerų darbų daryti. Tačiau jeigu nuoširdžiai nori daryti darbus, tuomet teks rasti sąjungininkų net ir oponentų stovykloje. Daug žmonių galiausiai pripažįsta argumentus, jeigu turi jiems kantrybės. Logiška, kad jie nori išgirsti atsakymus. Koks reformos tikslas? Kiek tokia reforma kainuos ir kiek kasmet bus sutaupyta lėšų ją įgyvendinus? Kiek ir kokių ligoninių liks Lietuvoje po reformos? Kas „perims“ pacientų srautus iš uždaromų ar pertvarkomų ligoninių? Ar „perimantys“ pacientų srautus specialistai ir įstaigos yra pajėgūs užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą? Kaip konkrečiai pagerės pacientų sveikatos rodikliai? Ir pagaliau, kokiomis priemonėmis visa tai bus pasiekta? Tik tuomet tikriausiai tektų pripažinti, kad pakeistas įstaigų pavaldumas ar kas penkis metus rengiami konkursai eiliniams gydytojams mirtingumo nesumažins.
Nusivylę, pikti, nesveiki, bet vis tiek užsispyrę kartu su augančiu BVP paskutiniai Europos pagonys lėtai ropščiasi iš kelių okupacijų duobės.
Lietuvos gyventojų sveikata verta ilgalaikės visus sektorius apimančios vizijos ir darbų, nacionalinio susitarimo ne tik tarp partijų, bet ir visos visuomenės. Galime nesustodami rypuoti, kokia bloga ta sveikatos sistema. Realybėje ji visai nebloga. Blogas mūsų pačių požiūris į sveikatą. Lietuvoje didžiausias procentas gyventojų, kurių cholesterolis padidėjęs, kraujospūdis aukštas, alkoholio geriama per daug, streso lygmuo didžiausias, o pajamų nelygybės indeksas vos nusileidžia Rusijai ir Pietų Afrikos Respublikai. Nusivylę, pikti, nesveiki, bet vis tiek užsispyrę kartu su augančiu BVP paskutiniai Europos pagonys lėtai ropščiasi iš kelių okupacijų duobės. Visgi mūsų sėkmei neužteks pertvarkyti kokio nors tinklo. Geriausiai pertvarkyti mąstymą ir imtis atsakomybės patiems, nes kuo daugiau šalyje piliečių, o ne šiaip gyventojų, tuo mažesnis mirtingumas nuo visų, net tik širdies ir kraujagyslių ligų.
