Nuomonės

2020.01.10 13:33

Algimantas Černiauskas. Estetinė problemėlė. Apie meną degančio pasaulio šviesoje

Artėja Sausio 13-oji, o pasaulis dar niekada neatrodė toks trapus. Dega Australija, pasaulio lyderiai žnaibosi raketomis, visai šalia Vilniaus kyla įtartina atominė elektrinė, o šutvė ciniškų verslininkų pasirodo eilę metų Kuršių marias šėrė milijonais kubinių metrų „išmatų“.

Vienas svarbiausių meno renginių pasaulyje Venecijos bienalė šiais metais vadinosi „May you live in interesting times“. Išvertus reiškia, jog nori nenori – teks gyventi įdomiais laikais. Šio pavadinimo kilmė, beje, yra kiniškas posakis, suvokiamas daugiau kaip prakeiksmas negu teigiamas palinkėjimas, nes gyventi įdomiais laikais nereiškia gyventi „taikoje ir ramybėje”.

Toji bienalė vyksta jau 58 kartą ir jau daugiau nei šimtą metų egzistuoja it savotiškas emocinis žmonijos portretas. Visuomet galima abejoti to portreto visapusiškumu, tačiau šių metų bienalės žinutė buvo labai paprasta – žmonija susimovė, o progresas tai tik iliuzija. Pagrindinį prizą „Auksinį liūtą” šiemet laimėjo Lietuvos menininkių pavilijonas, šiuolaikinė opera pavadinimu „Saulė ir jūra”. Teko lankytis ir tą operą patirti.

Besimėgaudamas šio meno kūrinio artumu suvokiau, jog gyvename pasaulyje, kuriame viltis dažniausiai yra paskutinė išgyvenimo šventovė, tačiau tuo pačiu mes gyvename pasaulyje, kuriame vilties tarsi paprasčiausiai nebėra, kurią mes patys nužudėme savo rankomis.

Tai kas mums lieka? Kažkas, kas yra aukščiau tos vilties. Maždaug taip man norisi vadinti tą jausmą. Aukščiau vilties. Nes jos paprasčiausiai nebėra. Galbūt tai tiesiog susitaikymas.

Sunku suprasti, kas dedasi dėl galios ar pinigų protą pametusių žmonių galvose, bet jų mostų akivaizdoje supranti, kaip lengva paversti niekais visas žmonijos pastangas ieškoti grožio ar kurti gėrį. Kurti iš meilės, o gal tiesiog mylėti. Manau, kad to visiškai pakanka geram menui, o meno pasaulis, beje, savo pamišimu tikrai neatsilieka nuo politikos.

Visai neseniai tuos meno baseinus sudrebino tokia štai sensacija: žymus menininkas Maurizio Cattelan vienos prestižiškiausių pasaulyje vykstančių meno mugių Art Basel Miami Beach metu prie sienos lipnia juosta priklijavo bananą. Jis buvo parduotas už 120000 dolerių! Tada atėjo kitas menininkas, nulupo bananą nuo sienos ir jį tiesiog suvalgė, mano manymu, tokiu būdu paversdamas visą kultūros didybę tiesiog niekingomis estetinėmis problemėlėmis.

Beje, Lukiškių aikštė jau ilgą laiką primena areną, kurioje irgi vyksta savotiškas karas. Jo baigtis jau kaip ir nulemta. Aikštėje greičiausiai iškils memorialinis paminklas pavadinimu „Laisvės kalva”, skirtas už Lietuvos laisvę žuvusiems kovotojams atminti.

Šiuo meno kūriniu džiaugiasi toli gražu ne visi. Aš pats asmeniškai buvau linkęs palaikyti Laisvės kalvą, tačiau tas bananas apie kurį pasakojau mane privertė į skirtumą tarp kalvos ir Vyčio pažvelgti kiek apatiškai. Jie abu atrodo niūrūs ir rūstūs.

Visgi po visų teismų, provokacijų bei konfliktų – „Laisvės kalva” bet kuriuo atveju simbolizuos ne tik laisvę, bet ir kovą.

Nepamenu kieno tai žodžiai, bet „Gimstame į gražų pasaulį, o gyvename tam, kad prieš mirdami paliktume jį dar gražesniu.“ Kiek tik įmanoma.

Su artėjančia Sausio 13!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.