Nuomonės

2020.01.09 10:15

Jurga Tvaskienė. Ant svarstyklių: valdančioji dauguma ir prezidento autoritetas

Jurga Tvaskienė 2020.01.09 10:15

Iki lemtingos sausio 14-osios, kai valdančiųjų koalicinė taryba turi apsispręsti dėl savo ateities, liko vos kelios dienos. Ar iš posto bus pasiūlyta trauktis į premjerinio keliuko skandalą įpuolusiam susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui? Ar vis dėlto „vienas iš geriausių“ ministrų liks, ir prezidentas ras savyje jėgų moralinius kriterijus iškelti nebe ministrui, bet pačiam premjerui?

Tai valdančiųjų moralės egzaminas, savo prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Jaroslovas Neverovičius. Pats prezidentas, iš pradžių pasiūlęs ministrui „pasitikėjimo kreditą“, jį greitai atsiėmė. Vietoj kredito J. Narkevičius pripažintas bankrotu: praradusiu šalies vadovo pasitikėjimą, nesiekiančiu „ministro lygio“. „Apskritai aš kartais galvoju, ar yra toks ministras J. Narkevičius“, – sako šalies vadovas.

Ar yra toks premjeras Saulius Skvernelis, nieko nežinojęs apie J. Narkevičiaus gražias iniciatyvas nutiesti keliuką iki nuosavų Vyriausybės vadovo namų, bet nematantis tame bėdos, prezidentas klausimo nekelia. Bent kol kas nekelia. Nes po tų kelių dienų, kai išauš sausio 14-toji, klausimas apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą jau nebe ministru, bet pačiu premjeru gali iškilti visu aštrumu.

Mat iki šiol su tokiais šiokiais kluptelėjimais prie vienos ar kitos frazės, prie vieno ar kito ministro, bet tęsėsi valdančiųjų ir naujojo prezidento flirtas. Gal net intensyvesnis, nei po 2016 m. Seimo rinkimų – tarp pergalę nuskynusių „valstiečių“ ir tuometinės šalies vadovės Dalios Grybauskaitės („Turme absoliutų prezidentės pasitikėjimą“ – porinkiminė Ramūno Karbauskio frazė; „Kviečiu duoti šansą visiems ir ypač naujokams. Jiems reikia mokytis, bet tai yra nauja galimybė Lietuvai“ – D. Grybauskaitės pastaba).

Ar yra toks premjeras Saulius Skvernelis, nieko nežinojęs apie J. Narkevičiaus gražias iniciatyvas nutiesti keliuką iki nuosavų Vyriausybės vadovo namų, bet nematantis tame bėdos, prezidentas klausimo nekelia.

D. Grybauskaitė, ištikus konfliktui su valdančiaisiais, galėjo pasiremti – ir rėmėsi – ir kitomis patirties didžiajame politiniame žaidme turinčiomis jėgomis. G. Nausėda, kaip matyti, dar neatsikratė rinkimų kampanijos nuoskaudų, kurių užglaistyti toli gražu nepadeda dabartinės opozicijos lyderių poziciją prisiskyrusių konservatorių pareiškimai, o „prezidentinė partija“, apie kurios gimimą nuolat pasišnabždama, kaip nesiranda, taip nesiranda.

Šioje nišoje šalia prezidento malonės buvo įsitaisę „valstiečiai“. Bet tada ištiko J. Narkevičiaus istorija, ir šviežiai sulipdyti stabilaus sutarimo pamatai sujudėjo. Taip pat ir dėl to, ką R. Karbauskis įvardijo kaip prezidento patirties trūkumą – esą šis neperpranta opozicijos žaidimų.

Iš tiesų, galima manyti, kad savo autoritetu politinėje arenoje buvusį šalies vadovą Valdą Adamkų įvardijęs G. Nausėda iš tiesų tikėjosi, kad prezidento, kaip institucijos, moralinis autoritetas yra neabejotinas. Prezidentas paskelbė nebepasitikintis ministru – ministras traukiasi.

Bet sprendimas atsitraukti vardan pusmečio tariamo stabilumo G. Nausėdai gali reikšti tapimą ne V. Adamkumi, bet A. Brazausku. Prezidentu, savo kailiu patyrusiu, ką reiškia Seimo daugumos diktatas jų rankose atsidūrusiam prezidentui.

Tačiau net V. Adamkaus laikais taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, kai šalies vadovas 2005-aisiais, kreipdamasis į visuomenę, pragino nevengti atsakomybės į skandalus ir tarpusavio konfliktą įsitraukusius tuometinį ūkio ministrą Viktorą Uspaskichą ir Vilniaus merą Artūrą Zuoką. O šie pareiškė neatsistatydinsiantys. Tuo pačiu A. Zuokas dar priminė savivaldos teises ir laisves, kurias turi gerbti kiekvienas Lietuvos politikas, net prezidentas. O V. Uspaskichas rėžė: Lietuva - parlamentinė respublika, kur lemiantis turėtų būti Seimo, o ne prezidento žodis.

Tad ir istorijoje dėl J. Narkevičiaus garantijos, kad valdantieji paklus G. Nausėdos žodžiui, nėra jokių. Tuo labiau, kad, pajudinus susisiekimo ministrą, „lenkai“ gali trenkti koalicijos durimis, ką jau yra išbandę ne kartą. Nes pasitraukimas prieš rinkimus, įtvirtinus bent dalį savo reikalavimų suplanuotame valstybės biudžete, – neprastas startas.

Galimas ir kitas scenarijus, patirtas to paties V. Adamkaus. Situacija 2006 m., kai, šalies vadovui pareiškus nepasitikėjimą centro-kairiųjų Vyriausybėje dirbančiais „darbiečių“ ministrais, Darbo partija apskritai išėjo iš koalicijos, o jos formuotai Vyriausybei vadovavęs Algirdas Brazauskas ėmė ir padėjo atsistatydinimo pareiškimą.

Apie tai, kad dėl prezidento pretenzijų Vyriausybė gali griūti, yra užsiminęs ir premjeras Saulius Skvernelis. Bet sprendimas atsitraukti vardan pusmečio tariamo stabilumo G. Nausėdai gali reikšti tapimą ne V. Adamkumi, bet A. Brazausku. Prezidentu, savo kailiu patyrusiu, ką reiškia Seimo daugumos diktatas jų rankose atsidūrusiam prezidentui.