Nuomonės

2020.01.10 08:56

Gintautas Mažeikis. Nepostmoderni Lietuva

Gintautas Mažeikis 2020.01.10 08:56

2019 metais postmodernizmas pasirodė su fanfarais ir 2020 m. Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“ laimėjo 3 JAV „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. Filme yra viskas: žaismė, pastišas, intertekstualumas ir intervizualumas, daugiašakiškumas, vertybių reliatyvumas, nėra dominuojančių pasakojimų (naratyvų), siužeto linijų. 

Ir vis dėlto šis Q. Tarantino laimėjimas ir tai, kad į šį postmodernizmo klasiką kreipiamas didelis dėmesys rodo, kad dar gyvename ne postmoderno epochoje, o epochų sandūroje, kai senasis modernizmas dar smarkiai lenktyniauja su kita epocha, nebūtinai geresne, bet kitokia.

Kai kur postmodernioji epocha jau labai ryški. Pavyzdžiui, 2016 m. Niujorko žmogaus teisių komitetas oficialiai paskelbė 31 lyties (gender) sąrašą, kurių teisės turi būti puoselėjamos. Tai ne ironija ir ne pokštas. Postmodernizmas klasikinę ironiją ar sarkazmą daug kur pakeičia truputį sentimentaliu kiču, o kitur – žaisme, tarp tikro ir vaidinamo. Net prasidėjo ginčai: ar virpėjimas (oscillation) yra postmoderno bruožas? Mūsų tapatybės ir gyvenimo charakteriai ne tik vystosi, bet nuolatos šmėkščioja tarp daugelio santykių, citatų, vaidmenų.

Kaip naujasis Q. Tarantino filmas yra žiūrimas Lietuvoje? Mano atsakymas: be supratimo. Nors meno „elitas“, veikiausiai, filmą puikiai supranta. Šis didžiulis prieštaravimas tarp supratimų ir atskleidžia, kad Lietuva – dar nepostmoderni.

Mūsų šalis yra dar toje pasaulio modernybės pusėje, kuri grasina postmoderniajai: „America first“ įspėja „Apple“ grįžti į nacionalinę imperiją, nafta rungiasi su „Tesla“ elektromobiliais, paštas (taip pat elektroninis) su socialiniais tinklais ir t.t. Epochų ribos nėra geografinės, o mentalinės ir technologinės. Karas, į kurį susirengė Donaldo Trumpo JAV ir Ajatolos Chomeini Iranas, nėra susijęs su postmoderniuoju daugybės (multitudes) pasauliu, tačiau konfliktą pradėjo ne žmogaus, o roboto šūvis: dronų paleistos raketos.

Epochų skirtumai niekada nebuvo aiškūs: bent kelis šimtmečius truko Antikos ir Viduramžių skyrybos, iki šiol ginčijamas Renesanso statusas, nėra aišku, kada tiksliai prasidėjo Naujieji amžiai arba modernas. Tačiau, manoma, kad keičiantis epochoms pasikeičia dominuojančios, valdančios metafizinės mąstymo nuostatos, susiformuoja nauja pasaulėžiūra. Modernaus pasaulio pagrindas yra mąstantis ir technikos priemonėmis pasaulį valdantis subjektas, individas. O postmoderno epochoje mąsto socialinės grupės kartu su dirbtiniu intelektu. Nedalusis moderno individas tampa vis labiau dalus (dividualus): jis vienu metu, funkciškai, veikia keliose vietose. Dronų-robotų valdytojai žudydami generolą Q. Soleimani galėjo tuo pačiu metu žiūrėti minėtą Q. Tarantino filmą ar rašyti žinutę vaikui. Tačiau Irano ir vėliau pasaulio visuomenė, daugiausiai reagavo modernistiškai: pakeldami ginklus.

Dronų-robotų valdytojai žudydami generolą Q. Soleimani galėjo tuo pačiu metu žiūrėti minėtą Q. Tarantino filmą ar rašyti žinutę vaikui. Tačiau Irano ir vėliau pasaulio visuomenė, daugiausiai reagavo modernistiškai: pakeldami ginklus.

Vis dėlto modernistiniai subjekto valdymo būdai pamažu griūva: keršto reikalaujantys mitingai jau iš dalies buvo patenkinti – nufilmuoti ir paskleisti pasaulyje. Postmodernizmo įžengimą jaučia finansų ir prekybos rinkos: plinta valstybių nekontroliuojamos mokėjimo sistemos, kriptovaliutos, vyksta tarptautinė manipuliacija „didžiaisiais duomenimis“. Niekas negali tiksliai pasakyti, kaip „Facebook“ turės įtakos JAV ir Irano konfliktui ir kiek big data operacijos bei technologijos paveiks galimą karą.

Postmodernas taip pat meta iššūkį modernistinei valstybei, kuri remiasi teritoriniu ir mono-pilietiniu principu ir neigia „tinklinio ir globalinio poli-pilietiškumo“ galimybę. Priešingai, ekologinės grėsmės verčia Žemės gynėjus ignoruoti valstybių teritorijas ir kviečia visus asmenis dalyvauti pagal galimybes planetos gelbėjimo sąjūdyje.

Kodėl Lietuva bando ginti modernybę? Dėl tos pačios priežasties, kodėl neigia ir dvigubą pilietybę, ir žydų paveldą, ir litvakų grįžimą, ir bijo homoseksualių santuokų.

Postmodernizmo pasirodymo daugiau nereikia įrodinėti, tai kasdien nagrinėjama šimtuose knygų. Klausimas: kodėl to beveik nemato valdančioji Lietuva? Ko gero, didžiausias modernistinio idiotizmo ženklas yra medžių kirtimai miestuose, tuomet, kai degantis pasaulis kviečia visur, kur tik įmanoma, medžius sodinti. Lietuvoje medžiai kertami ir raunami nuo piliakalnių, miestų gatvėse (visi didieji miestai), parkuose. Atsodinimai yra juokingi, meluojama dėl medžių ligų ir jų nuvirtimo grėsmės žmogui. Modernybė miškus ir medžius aiškina instrumentiškai, kaip ekonomikos priemonę, o postmodernizmas kaip biopolitikos sudėtinę dalį.

Kodėl Lietuva bando ginti modernybę? Dėl tos pačios priežasties, kodėl neigia ir dvigubą pilietybę, ir žydų paveldą, ir litvakų grįžimą, ir bijo homoseksualių santuokų. Tai grasina modernistiniam egoizmui ir ikimodernistiniams žemės, šaknų, kraujo mitams, visiems tiems pasakojimams, kurie vienodai varžo ir išeiviją, ir Lietuvos visuomenę.

NATO yra modernybės aljansas, tačiau ir kariūnai pamažu supranta, kad nauji, postmodernūs karai jau nevyksta dėl teritorijų, o intelektinių ir technologinių išteklių neįmanoma užgrobti tankais. Karas tampa itin intelektualus. Tačiau Lietuvos šauktinių politika yra dar XX amžiaus vidurio: ruošiama „patrankų mėsa“. Aišku, yra ir visiškai priešingos tendencijos Lietuvos armijoje, tačiau, kaip ir postmodernas – pakraščiuose. ES kaip dar modernistinė struktūra pamažu bando įveikti savo pačios ribas ir virsti postmodernia tikrove, tačiau įklimpusi Vidurio-Rytų šalių problemose labai lėtai juda.

2019 pabaigoje nustebino XVI-ojo Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo diskusijos pavadinimas „Postmoderni Lietuva naujoje pasaulio tvarkoje“. Kas turėta omenyje? Juk postmodernas dar yra tik tendencija, reiškinių grupė. Daugelis šiuolaikinių filosofų ir sociologų apskritai vengė šio termino. J. Habermas kalba apie „neužbaigtą modernybės projektą“, Z. Baumanas apie „takią modernybę“. Tačiau nei vieno jų terminas nenusako to, ką bando vaizduoti postmoderno klasikai: rašytojas Umberto Eco ar režisierius Q. Tarantino. Tai, kas gi turėta omenyje „postmoderni Lietuva“?

Gal politika? Tačiau visoms Lietuvos politinėms partijoms norisi kritikuoti postmodernizmą, kuris čia užklydo tik skverno kampučiu, ir ginti tradicines vertybes: dešiniąsias ar kairiąsias. Juk pati partija kaip struktūra yra modernybės išradimas. Gintautas Paluckas savo programinėse kalbose bandė kalbėti ir pasinaudoti postmoderniu žvilgsniu, esą kairumą lemia ne partija, o komunikaciniai tinklai, bendraminčių spiečiai. Tai buvo postmodernistinė įžvalga, kurios LSDP nesugeba realizuoti, nes nemoka būti ne partija.

Lygiai taip pat ir profesinės sąjungos – klasikinės modernistinės dirbančiųjų organizacijos. Jos savo uždarumu ir veikla nebeatitinka naujųjų medijų galimybių ir tai galima buvo stebėti Lietuvos universitetų protestų metu, kai iniciatyva iš karto buvo perimta visai kitų, ne profesinių sąjungų, struktūrų. Mūsų politika ir net pramonė vis dar nori lipti į modernybės kalną, tiki laimės žiburiu ir laukia Gelbėtojo. Laimei, kad pažangesni „tinklai“, net ne šalys, mus tempia už ausų iš šitos „pamatinių vertybių“ klampynės.

Ko gero, didžiausias modernistinio idiotizmo ženklas yra medžių kirtimai miestuose, tuomet, kai degantis pasaulis kviečia visur, kur tik įmanoma, medžius sodinti. Lietuvoje medžiai kertami ir raunami nuo piliakalnių, miestų gatvėse (visi didieji miestai), parkuose.

Kodėl taip esame įsikibę modernybės, kurios mąstymo būdas jau paskatino du pasaulinius karus ir priartino trečiąjį? Modernybė yra tam tikri vertybių ansambliai, pavyzdžiui, nacionalinė valstybė ir jos norminė kalba arba didžiosios programos, pavyzdžiui, gerovės valstybės. Keista, kai 1930-1936 metų Johno Keynes‘o „gerovės valstybės“ teorija, kuri remiasi industrinės gamybos metu sukaupto kapitalo socialiniu paskirstymu, yra vis dar nurodoma kaip politinis idealas (premjero A. Butkevičiaus, vėliau – Prezidento Gitano Nausėdos programiniai pažadai).

Kartais dar kalbama apie „socialinę valstybę“ bandant prikelti Otto fon Bismarcko 1850 metų idėjas. Šie pažadai yra neadekvatūs dabartinėms globalioms rinkoms, pasauliniam kapitalo judėjimui, daugiamatei globaliai komunikacijai ir jų kuriamam pasitenkinimo supratimui.

Gerovės visuomenė yra modernistinė ideologija, o pasitenkinimo būklių kūrimas ir platinimas – postmoderni. LR Prezidentas ir LR Seimas nori kurti modernią visuomenę, „tautos vienybę“, o pasaulio tinklai siūlo ir kviečia kurti įvairias pasitenkinimo būkles ir stilius, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų žaidėjų.

Modernybė žada socialinę gerovę „panašiems žmonėms“ – masėms vienoje šalyje, o postmodernas – pasitenkinimą tavo draugų ratui, tačiau jau visame pasaulyje. Modernas bando sumažinti įvairovę, standartizuojant skurdą ir patenkinant jos poreikius. Modernizmo bruožai yra standartai ir konvejerinė gamyba: mokslo, kalbos, pinigų. Tačiau pažvelkime į šiuolaikinį programavimą: kas keli metai sukuriama nauja programavimo kalba arba jos variacija. Visos šios naujos kalbos reiškia ne tik programinių technologijų pokyčius, bet ir logikos, ir matematikos, ir tuo pačiu veikia mokslinius tyrimus (kvantinės fizikos ar neurobiologijos).

Vieningo valstybinių egzaminų gimnazijose, vieningo krepšelio paskirstymo ir priėmimo į universitetus sistema (LAMA BPO) taip pat yra modernybės įkūnijimai: auka XX amžiui, kuriame tiek trumpai buvome laisvi. Tik prisiminkime, kad standartizuota normine kalba buvo kuriamos didžiosios ideologijos ir buvo bandoma paveikti kiekvieno mąstančio sąmonę. Pasauliniai karai gimsta iš tokios tiesinės kalbos – juk joje dominuoja priešo ir savo, blogio ir gėrio vaizdai. Tada lengva įtikinti milijonus priešo sunaikinimo būtinybe.

Disidentai, kaip ir kontrkultūra, kvietė taikai ir tai taip pat buvo modernistinis kalbėjimas, kuris nepašalino pačios draugų-priešų kalbos. O postmodernizmas bando fragmentuoti ir tokius pokalbius paverčia žaidimais.

Modernybė yra tiesiška kaip geležinkelis ir binariška: savi ir priešai, Amerika-SSRS, tiesa ir melas. Taip lengva susigaudyti ir taip viskas aišku. Postmodernybė visą šitą žmonių fabriko šventę išardo. Modernybė įgalina skirstymą į kultūrą ir kontrkultūrą. Kultūra yra hegemonas, o kontrkultūra – prieš ją. Paskui apsiverčia.

Vieningo valstybinių egzaminų gimnazijose, vieningo krepšelio paskirstymo ir priėmimo į universitetus sistema (LAMA BPO) taip pat yra modernybės įkūnijimai: auka XX amžiui, kuriame tiek trumpai buvome laisvi. Tik prisiminkime, kad standartizuota normine kalba buvo kuriamos didžiosios ideologijos ir buvo bandoma paveikti kiekvieno mąstančio sąmonę.

Romas Kalanta atstovavo kontrkultūrai, o dabar yra kultūros herojus. Kai kurios opozicijos buvo banalios: tikyba-ateizmas, kitos buvo linkusios formuoti trimates struktūras: pirmojo, antrojo ir trečiojo pasaulio šalys. Trečiojo elemento įtraukimas ne panaikino didžiojo modernybės pasakojimo, o suteikė jam siekiamybės formą: trečiasis pasaulis buvo tas, kuris taps arba Vakarais, arba Sovietais.

Trečiasis pasakojimas ir buvo skirtas mums kaip sūris pelei. O dabar, pakliuvę į modernybės spąstus, juos aukštiname kaip tikrųjų vertybių sistemą, nes juk beveik viskas Lietuvoje yra modernu.

Modernybės pasaulio istorija rašoma tiesiniu būdu kuriant didžiuosius pasakojimus. Taip šiandien rašoma Sąjūdžio istorija. Daug kas, kas vyko nuo 1968-ųjų, 1972-ųjų ar 1988-ųjų turi patvirtinti nuoseklų Lietuvos kelią užgimstant ir bręstant Sąjūdžiui į nepriklausomybę. Banalu ir paprasta. H. Marcuse tai vadino politinio lauko susiaurinimu iki vienmatės visuomenės (tiesinės, binarinės). Toks modernistinis rašymas yra netinkamas subkultūrinei rezistencijai ir reprezentacijai apibūdinti. Klasikinė subkultūra yra ne kontrkultūrinė, o kovoja dėl savo tapatybės daugelio n-skaičiaus subkultūrų aplinkoje. Ji gina savo stilių ne oponuodama tik kuriai nors vienai hegemoninei santvarkai, o kovoja ir flirtuoja gindama savo stilių nuo daugelio kitų.

Kaip pastebi F. Lyotardas, norint suprasti postmodernizmą, reikia įveikti didžiuosius pasakojimus. Kitas postmoderno teoretikas J. Derrida teigia: turi tuos tiesinius, binarinius pasakojimus dekonstruoti, parodant, kaip jie paslėpė daugybės santykius ir juos pakeitė dviem galios poliais.

Sąjūdžio istorija, jei tik ji rašoma tiesine ir binarine forma, išstumia subkultūrų istoriją, ekologinių judėjimų svarbą, religinį pakilimą, patriarchalizmo kritiką, paslepia lietuvių ir kitų tautybių (lenkų, rusų, žydų, romų) konfliktus ir solidarumus, tarptautines įtakas. Viskas velkama ant to paties kurpaliaus.

Subkultūros kartu su diskotekomis, ilgais plaukais ir pirmosiomis roko grupėmis, daugeliu atvejų atsirado ne kaip kova už politinę Lietuvos valstybės nepriklausomybę, o kaip savo gyvenimo stiliaus plėtra ir gynyba.

Ir vis dėlto postmodernusis pasaulis užsuka ir į Lietuva. Žiūrėkite Q. Tarantino filmą.