Nuomonės

2020.01.06 12:46

Darius Indrišionis. Trispalvė nėra indulgencija

Tamsus skersgatvis. Vienišas praeivis – jaunuolis, atsargiai sliūkinantis, kartkartėmis užmesdamas akis į savo super duper penktos kartos telefoną. Jaunuolis – galimai liberalas, kosmopolitas, iš tautinių mažumų, o gal net homoseksualas. Plyta. Plyta silikatinė – nežinoma jėga įveikusi gravitaciją – skrieja žiemos gaiva pulsuojančiu (bet žiemišku, atrodo, nebebūsiančiu, bent šiemet) Vilniaus dangumi. Suranda savo taikinį – kliudo jaunuolio galvą.

Šis nedelsdamas horizontalizuojasi ir, išleidęs tik niekam nesuprantamą dejonę, paviešina kažkurios grupės (visada spėliodavo, kurios, žiūrėdamas į reklaminį ekraną troleibuse) kraujo pliūpsnį. Viskas (nebesužinojo, nebeišsiaiškino).

Ne, ne viskas. Iš tarpuvartės išnyra keli piliečiai. Apspinta palaikais virstantį jaunuolį. Apsižvalgo. „Tu čia, tu čia, pritūpk“, – sukomanduoja saviškiams vadeiva. Tuo pačiu delnu, kuris ką tik sviedė plytą, plytą silikatinę, suspaudžia išmanųjį telefoną. Vienas sėbrų išskleidžia vėliavą, vėliavą Trispalvę. Telefono blykstė nušviečia visus – Trispalvę, kelias kvailai besišypsančias žmogystas ir jų nudobtą vaikiną. Selfie, tfu, asmenukė. Pavyko – ryt įsidės į privačią instagramo paskyrą (tik saviškiams matomą – konspiracija). Žmogystos nuskuodžia skersgatviu. Trispalvė plevėsuoja vėjyje – it kokiame nors mūšyje (jiems labiausiai norisi pasakyti, kad Žalgirio, bet protas pakužda, jog tada Trispalvės dar nebuvo). Žmogžudžiai susėda į automobilį, papuoštą keliais šuoliuojančio Vyčio lipdukais. Išvažiuoja. Tiek.

Aš myliu Lietuvą, branginu Trispalvę ir kitus valstybinius bei Tautos simbolius. Ir šio jausmo nepajėgs išmušti tie, kurie mano, jog simboliais galima prisidengti it skydu, siekiant įvairių pragmatinių tikslų. Trispalvė nėra nei prostitutė, nei indulgencija – ir tie, kurie mano kitaip, neverti Trispalvės savo rankose ar ant feisbuko viršelių.

Groteskas? Tamsus kaip smala. Realybė? Ačiū Dievui – dar ne. Bet ar tie žodžiai „dar ne“ reiškia, kad „to niekad nebus“? Ar tik „to kol kas nėra“? Norėčiau tikėti pirmuoju – kad niekad žmonės, prisidengę Trispalve, nežudys kitų, nekaltų žmonių. Palauk, autoriau, kas išvis čia per svarstymai? Juk gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje, laisvoje ir demokratiškoje Lietuvoje – apie kokias plytas (silikatines), apie kokį žudymą tu kalbi?

Žinoma, apie žudymą kalbėti ankstoka. Tebūnie vaizdelis iš skersgatvio – hiperbolizacija. Tačiau problemų – smulkesnių nei žudymas, bet problemų – esama. Vieną tų problemų atskleidė pastarųjų dienų įvykiai Trispalvės alėjoje (taip, toje pačioje, kuri anksčiau vadinosi Kazio Škirpos alėja). Tam tikrų asmenų bandymas pažeidžiant viešąją tvarką savavališkai pakeisti gatvės pavadinimo lentelę. O vėliau – pasirodymas su Trispalvėmis, ginčai su jaunomis policijos pareigūnėmis, kelionė į areštinę. O po viso šito – nevienareikšmiška visuomenės reakcija: „Aha! Tai jau už Trispalvę galima pakliūti areštinėn! Iki ko prisigyvenome…“

Manau, jog tai gali sakyti dviejų tipų žmonės. Pirmieji, kurie dėl kažkokių priežasčių neįsigilino į visų šių įvykių bendrą kontekstą. Ir antrieji – tie, kuriems nelemta gilintis į jokį kontekstą. Tie, kurie šventai tiki tam tikrais simboliais, kad ir kur jie pasirodytų: Trispalve, Vyčiu, Gedimino stulpais (į simbolių panteoną sparčiai braunasi Vėtros lenta ir Škirpos alėja – bet čia tarp kitko). Tie, kuriems šiuos simbolius galima naudoti bet kur, bet kokiomis aplinkybėmis, ginant bet kokią netiesą: simbolis yra šventas savaime, o jeigu aš naudoju simbolį – aš esu automatiškai teisus. Amen.

Su pastaraisiais – tais, kuriems tautos simboliai yra šventi tiek, kad bet kuris asmuo, pasinaudojęs jais it savais, tampa automatiškai teisus, – kalbėtis ir kažką jiems įrodinėti, bijau, beprasmiška. Tačiau verta kalbėtis su tais, kuriuos pastarieji įvykiai Trispalvės alėjoje užgavo: tik galbūt dar patys nesupranta, dėl ko tiksliai užgavo.

Ką gi – įsivaizduokite lietuviško alaus prisrėbusius girtus marozus, apsisiautusius Trispalvėmis. Įsivaizduokite juos, daužančius langus ir piešiančius trispalvius grafičius ar tiesiog Gedimino stulpus ant Jūsų namo sienos. Ar nesigailėsite, jog šalia nėra kelių šaunių policijos pareigūnių?

Ar laisvoje Lietuvoje draudžiama mojuoti Trispalve? Ne, tikrai nedraudžiama. Tai kodėl gi moteris, mojavusi Trispalve prie nuolat savavališkai kaitaliojamos gatvės pavadinimo lentelės, buvo sulaikyta policijos?

Visų pirma, atsiminkime, kas ta moteris – ta pati, kuri prieš kelis mėnesius Lukiškių aikštėje dažais apipylė skulptoriaus Andriaus Labašausko kūrinio „Laisvės kalva“ maketą. „Ar baustas administracine bausme negali mojuoti savo valstybės vėliava?“ – iškart paklausė vienas istorikas, Seimo narys. Gali. Bet yra kontekstas, kurį reikia suvokti. Yra demokratiškų rinkimų keliu išrinkta Vilniaus miesto valdžia. Yra jos sprendimai –galbūt kritikuotini, galbūt negrabūs, bet teisėti. Ir yra žmonės, kuriems nusispjauti į teisėtai išrinktos valdžios sprendimus. Tie, kurie pasiryžę nedelsiant įvykdyti savo teisingumą. Trispalve mojavusi moteris, deja, priklausė būtent pastarųjų stovyklai. „O kas atstovavo Lietuvai?“ – pašaipiai paklaustų kai kurie skaitytojai.

Lietuvai atstovavo tos jaunos policijos pareigūnės. Neieškojusios vyriškų pečių užuovėjos, nepabijojusios viešo pasmerkimo, operatyviai radusios argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį, kuris savo rankose laiko daug kam atrodytų šventą simbolį – Trispalvę. Taip, galbūt tie argumentai ir nebuvo patys įmantriausi – galbūt dabar šmaikštūs komentatoriai galėtų pašiepti savo pareigą atlikusias policininkes, tačiau pats manau, jog mums dera prieš jas nulenkti galvas. Nes jos apgynė tai, ką mes kiekvienas nesusimąstydamas išties labai branginame – viešąją tvarką. „Ar Trispalvė oponuoja viešajai tvarkai?“ – paklaustų kas nors. Ne, Trispalvė pati savaime niekam neoponuoja. Tačiau moteris, viešai palaikanti savavališkus minios veiksmus ir Trispalve pridengianti savo pagiežą teisėtiems sprendimams, trikdo viešąją tvarką. O Trispalvė – viso labo nelaimėlė, atsidūrusi pažeidėjos rankose.

Nesutinkate? Ką gi – įsivaizduokite lietuviško alaus prisrėbusius girtus marozus, apsisiautusius Trispalvėmis. Įsivaizduokite juos, daužančius langus ir piešiančius trispalvius grafičius ar tiesiog Gedimino stulpus ant Jūsų namo sienos. Ar nesigailėsite, jog šalia nėra kelių šaunių policijos pareigūnių? Mažiau grubus pavyzdys – o ką, jei dėl menkų atlyginimų protestuojantys ugniagesiai, apsisiautę Trispalvėmis, prie Seimo sukurtų Vyčio kryžiaus formos laužą iš padangų? Galiausiai, ironiškas klausimas – o jei kas nors per likusius iki Seimo rinkimų mėnesius įkurtų Trispalvės partiją, ar tie, kas už ją nebalsuotų, būtų Tautos išdavikai?

Manau, jog atsakymus į šiuos hipotetinius klausimus nesunkiai surandate. Taigi, kuo incidentas Trispalvės alėjoje yra kitoks? Suprantu, jog ne visiems bendrapiliečiams patinka tam tikri Vilniaus miesto valdžios veiksmai, – tai normalu. Tačiau nepasitenkinimą – visai suvokiamą nepasitenkinimą – išreikšti yra gausybė kultūringų, taktiškų, viešosios tvarkos netrikdančių formų: skundai, peticijos, polemika spaudoje, sankcionuoti protestai ir galiausiai – patys valdžios rinkimai kaip (ne)pasitenkinimo išraiška. Ir visai nebūtina pulti savavališkai kabinti atminimo lentų ar keisti gatvių pavadinimų – viso to galima siekti legaliais, civilizuotais, demokratiniais metodais.

Aš myliu Lietuvą, branginu Trispalvę ir kitus valstybinius bei Tautos simbolius. Ir šio jausmo nepajėgs išmušti tie, kurie mano, jog simboliais galima prisidengti it skydu, siekiant įvairių pragmatinių tikslų. Trispalvė nėra nei prostitutė, nei indulgencija – ir tie, kurie mano kitaip, neverti Trispalvės savo rankose ar ant feisbuko viršelių. Trispalvė nėra tik medžiagos gabalas: Trispalvė – indas, kurį mes patys užpildome vienokiais ar kitokiais savo poelgiais bei sprendimais. Manau, jog Trispalvės simbolizuojamos vertybės turėtų būti Laisvė, Demokratija, Pakantumas ir Meilė.

Ir tikiu, jog manantieji kitaip su Trispalve turėtų bendrauti nebent kaip su bendrakeleive policijos vienatūriu riedėdami į areštinę.