Nuomonės

2020.01.03 16:03

Andrius Bielskis. Prezidentas neperšoko konservatorių lygos kartelės

Prezidentas vetavo Seimo siūlomą įstatymą dėl rinkimų kartelės nuleidimo. Panašiai kaip „beveik visas politologų cechas“ (taip nekukliai pareiškė vienas jų), savo sprendimą prezidentas paaiškino, kad negalima keisti rinkimų tvarkos metams iki rinkimų. Be to, jis pabrėžė ir valdančiųjų oportunizmą. 

Žinoma, kad „valstiečiai“ griebiasi šiaudo. Jie viliasi užsitikrinti galimybę po būsimų rinkimų formuoti koaliciją kartu su mažomis partijomis. Kivirčas su konservatoriais ir abipusė antipatija galimybę „valstiečiams“ formuoti būsimą daugumą su konservatoriais daro sunkiai įsivaizduojamą.

Trijų „tradicinių“ partijų buvimas opozicijoje ir dominuojanti žiniasklaidos nuomonė bloškia „valstiečius“ į respektabilių partijų užribį. Moraliai gerbtini jie niekada ir nebuvo. Mūsų ideologizuotoje sąmonėje yra tik viena moralinį autoritetą turinti partija – konservatoriai. Tiesa, į šį autoritetą, iki garsiojo korupcinio skandalo, pretendavo ir liberalai. Dabar jie jo nebeturi. Tačiau palaukime rinkimų. Naujoji partijos lyderė ir „tradicinės“ partijos autoritetas nušluos eurais prikimšto butelio istoriją į užmarštį. Panašiai nebus suprastas ir faktas, jog Liberalų Sąjūdis ir Darbo partija, savo veikimo principais ir ideologine orientacija, buvo lyg broliai dvyniai.

Socialdemokratų griežimas išvien su liberalais ir konservatoriais yra visiškai patiems nenaudingas. Be to, tai primena seną politinio isteblišmento skirtį tarp runkelių ir elito. Konservatoriai, liberalai ir „bebrų“ atsikratę socialdemokratai – štai respektabilios partijos, o va „valstiečiai“ ir visi kiti – daugių daugiausiai neaiškūs ideologiškai pasiklydę populistai.

Kaip tik šios skirties kontekste ir turi būti suprastas „tradicinių“ partijų ir juos ginančių politologų pasipriešinimas nuleisti rinkimų slenkstį. Mes už stabilumą, tvarką ir tradiciją, vienbalsiu sako jie. Slenkstį nuleidus demokratijos nepadaugės, parlamente padidės fragmentacija, Seime atsiras daugiau neaiškių populistinių partijų.

Pastarasis teiginys – ypatingai ribotas. Argumentas, kad prarandami balsai pirmiausia vienmandatėse, todėl daugiamandatės slenkstis nėra toks svarbus, yra iš principo neteisingas. Bet koks, kad ir sąlyginai mažiausias, balsų praradimas atstovaujamojoje demokratijoje yra reikšmingas. Visgi, daug svarbiau, jog gąsdinimas populizmo išaugimu yra trumparegiškas. Jis prieštarauja nuogąstavimui dėl Lietuvos partinės sistemos kokybiškumo.

Didžiausia grėsmė ideologiškai informuotoms politinėms partijoms yra ne populistinės partijėlės, bet „tradicinių“ partijų nedemokratiškumas. Konservatorių ir socialdemokratų partijos šiandien yra vieno lyderio partijos, kurios savo modus operandi nesiskiria nuo vadinamųjų populistinių partijų. Jei partijos lyderis kelis kartus iš eilės pralaimi rinkimus, bet toliau lieka prie jos vairo, tai ji tiesiog veikia inertiškai prieš savo pačios interesą.

Populistai dažniausiai atsiranda tuomet, kai tradicinių ideologijų partijos – pirmiausia socialistai – neatstovauja savo elektorato ir nevykdo savo ideologinių įsipareigojimų. Pralaimėjusios rinkimus, jos yra priverstos keistis – perrinkti savo lyderius, ieškoti ideologinių ištakų bei modifikuoti viešąją politiką. Jei jos to nedaro, be to, tampa per daug viena į kitą panašios, ateina kitos. Tokia yra demokratinė praktika. Ir, žinoma, kad jai nekenkia rinkimų slenksčio nuleidimas iki dabar siūlomo.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.