Nuomonės

2019.12.30 10:18

Justina Ilkevičiūtė. Viskas yra blogai ir dėl to kalti mes, žurnalistai

Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt portalo verslo redaktorė2019.12.30 10:18

Viskas yra blogai ir dėl to kalti būtent mes – žurnalistai. Tai mes kiekvieną dieną priverčiame žmones pasijausti bejėgiais, su pasimėgavimu visais kanalais trimituodami apie artėjantį nuosmukį, kylančias kainas, naujus mokesčius ar dar vieną išasfaltuotą kelią aukštos politinės figūros kiemo link.

Ar esate sprendę garsųjį „Gapminder Test“? Jeigu ne – būtinai pabandykite. Tada suprasite, kad ir jūs priklausote minėtai „bejėgių“ kategorijai, kad ir koks optimistas bebūtumėte.

Mums būdinga įsivaizduoti pasaulį daug blogesnį, negu jis yra. Nesaugų, neteisingą, kuriame kiekviena valdžia bando galutinai užsmaugti, o elektros kainos auga taip, kad net prausiantis duše prieš akis sukasi skaitliukai. Net „The New York Times“ prieš vieną svarbiausių JAV švenčių – Padėkos dieną – nepasibodi išleisti straipsnį: „Po tiek daug liūdesio ar dar yra dėl ko būti dėkingiems“ (angl. After so much sadness, what is there to be thankful for?). Viskas yra siaubinga, Dieve, kažkas darykit ką nors, sako populiarus interneto platybėse plaukiojantis memas.

Kas dėl to kaltas? Mes, žurnalistai. Būtent mes išauginome ištisas cinikų kartas.

Būtent mes išauginome ištisas cinikų kartas.

Dar 2016 metais to paties „The New York Times“ žurnalistai Davidas Bornsteinas ir Tina Rosenberg išdrįso pareikšti – tai žurnalistai prisidėjo prie Donaldo Trumpo rinkimuose triumfo. Ir viskas prasidėjo kur kas anksčiau, nei kad Trumpas išvis būtų nusprendęs pasukti į politiką, – dar tada, kai žiniasklaida leido, kad blogos naujienos būtų geros naujienos. Good news – bad news (geros naujienos – blogos naujienos), if it bleeds – it leads („kraujas“ – valdo); sex sells (seksas parduoda). Žinote šiuos angliškus posakius?

Reikia pripažinti, kad šiais posakiais daugiau ar mažiau remiasi kone kiekviena redakcija. Tačiau kaip ir amžinas klausimas: kas buvo pirmiau – višta ir kiaušinis, šis lygiai taip pat reikalauja diskusijos: kas dėl to kaltas – žurnalistai, ar tokių naujienų reikalaujanti auditorija, mat jų populiarumas kalba pats už save.

Nuolatinio nacionalinio nuosmukio naratyvas, kriminalų eskalavimas, problemų iškėlimas ir neatsakingas jų pateikimas per dešimtmečius žmones padarė bejėgius bei arogantiškus. Būtent tai, kaip rašo minėti „The New York Times“ žurnalistai, padėjo D. Trumpui sukurti revoliucinio pokyčio įvaizdį, kurį jis it lengvai nuryjamą piliulę pasiūlė masėms. O būtent šio recepto visuomenė laukė jau daugelį metų. Ir visai nesvarbu, kad nusikaltimų lygis JAV bent tuo metu, kada publikuotas straipsnis, buvo mažiausias per 45 metus, o imigrantai, kaip rodė statistika, buvo linkę mažiau nusikalsti nei amerikiečiai; jie taip pat kur kas dažniau linkę kurti savo verslus.

Dešimtmečius besitęsianti žiniasklaidos orientacija vien į problemas, kurios tiesiog neatsakingai numetamos kaip mėsos gabalas šuniui, padarė savo juodą darbą ir pasėjo sėklas ateiti tokiems gelbėtojams kaip D. Trumpas.

Tačiau dešimtmečius besitęsianti žiniasklaidos orientacija vien į problemas, kurios tiesiog neatsakingai numetamos kaip mėsos gabalas šuniui, padarė savo juodą darbą ir pasėjo sėklas ateiti tokiems gelbėtojams kaip D. Trumpas, rašo „The New York Times“. Ką gali žinoti, gal žiniasklaida nutiesė kelius ir tiems patiems „valstiečiams“, žadėjusiems išblaivinti Lietuvą, ir prezidentui Gitanui Nausėdai, žadėjusiam sukurti gerovės valstybę, nes dabar juk, kaip mėgsta kartoti ekonomistas Žygimantas Mauricas, turime tik blogovės valstybę...

Cinizmas tapo norma šiuolaikinėje žiniasklaidoje, o pasitikėjimas žurnalistais mąžta visame pasaulyje. Viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija auditorija, – naujienos neigiamai veikia nuotaiką, slegia ir priverčia jaustis emociškai blogai. Tai paklojo pamatus sparčiai plintančiai madai – naujienų ignoravimui (news avoidance). Tarp kitų priežasčių respondentai įvardija nepasitikėjimą žiniasklaida, bejėgystės jausmą. Be to, jie akcentuoja: kam save liūdinti ir skaityti naujienas, klausytis radijo ar televizijos žinių, jei iš tiesų labai svarbi žinia vis tiek kaip nors tave pasieks.

Tai gal tikrai nereikėjo tiek daug juoktis iš tuometinių trijų „valstiečių“ užregistruotų pataisų, kuriomis žiniasklaida naujienas turėjo „atskiesti“ pozityvia informacija bent perpus. Kitaip tariant, 50:50 principu – jei skelbi apie avariją, šalia būtinai ir apie iš ligos nagų išsikapsčiusį bei stebuklingai išgyvenusį berniuką...

Tai gal tikrai nereikėjo tiek daug juoktis iš tuometinių trijų „valstiečių“ užregistruotų pataisų, kuriomis žiniasklaida naujienas turėjo „atskiesti“ pozityvia informacija bent perpus.

Bet ar dėl vis didėjančio nepasitikėjimo žiniasklaida žurnalistai neturėtų gilintis į problemas? Jokiu būdu ne. Žurnalistai privalo pateikti aktualijas, kad ir kokios nemalonios jos kartais bebūtų, analizuoti problemas bei aiškintis priežastis. Tai yra visų žurnalistų pareiga. Pačioje Lietuvos žiniasklaidoje netrūksta gerų naujienų – tiriamosios žurnalistikos svarbą supranta ir jos atsakingai imasi vis daugiau žurnalistų, didėja dėmesys kokybiškam, kad ir apmokamam turiniui.

Tačiau atėjo laikas prisiimti dar daugiau atsakomybės ir dažniau klausti – o KAIP tam tikra problema gali būti sprendžiama? Ką daro kiti, kas jiems pavyksta, o kas ne? BBC surengtoje apklausoje net du trečdaliai apklaustųjų iki 35 metų amžiaus teigė, kad jiems itin trūksta pavyzdžių, kaip spręsti tam tikras problemas ir jie nori suprasti, kaip tą būtų galima padaryti. Kitaip tariant, auditorijai atsibodo bejėgystės jausmas.

Atėjo laikas prisiimti dar daugiau atsakomybės ir dažniau klausti – o KAIP tam tikra problema gali būti sprendžiama?

Šiuos klausimus užduoda sprendimų žurnalistika, kuri sparčiai plinta per viso pasaulio redakcijas. Tai nėra naujovė, ko anksčiau niekada nebuvo, – tiek LRT, tiek kitos žiniasklaidos priemonės visuomet pateikdavo auditorijai istorijų, kuriose ne tik analizuojamos problemos, bet ir pateikiami pavyzdžiai, kaip jas sprendžia kiti.

Tai taip pat nėra sidabrinė kulka, kuri akimirksniu šaus taip, jog pasitikėjimas žiniasklaida atsidurs aukštumose, o pasaulis taps šviesesnis. Tikrai ne. Tai tiesiog kitoks požiūrio kampas, kai žurnalistas pateikia visą istorijos paveikslą, kuris kartais pilkas, o kartais suteikiantis vilties, galintis pamokyti.

Sprendimų žurnalistikos centre atsiduria ne herojai, geros intencijos ar idėjos, o realūs pritaikyti sprendimai. Ir jie nebūtinai privalo būti pasiteisinę ir išsprendę problemą. Svarbiausia, kad jie suteiktų peno diskusijai, pamokytų, pateiktų gilesnių įžvalgų, gal ir įkvėptų.

Sprendimų žurnalistika nėra sidabrinė kulka, kuri akimirksniu šaus taip, jog pasitikėjimas žiniasklaida atsidurs aukštumose, o pasaulis taps šviesesnis. Tikrai ne. Tai tiesiog kitoks požiūrio kampas, kai žurnalistas pateikia visą istorijos paveikslą.

Sprendimų žurnalistika ne sprendžia, o tiesiog klausia – o kas ką daro KITAIP ir KAIP jiems tai pavyksta?

Ji nemeluoja ir nevadina, kad tai geriausias sprendimas, o drąsiai ir garsiai kalba apie silpnąsias vietas.

Šį žurnalistikos žanrą mes stengsimės įtvirtinti ir LRT redakcijoje. Tikime, kad tai prisidės prie konstruktyvios ir atsakingos žurnalistikos kūrimo.

Sprendimų žurnalistikos projekto „LRT ieško sprendimų“ startas jau sausio 6 d. LRT televizijos laidose „Labas rytas, Lietuva“, „Laba diena, Lietuva“ ir „Panoramoje“, LRT radijo laidose „Ryto garsai“ ir „10–12“ bei LRT.lt portale.