Nuomonės

2019.12.27 16:49

Norbertas Černiauskas. Antireforminė Lietuva

Norbertas Černiauskas, istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas2019.12.27 16:49

Jei atsiverstume istorijos sintezes ar mokyklines programas, sužinotumėme ar prisimintumėme daugelį Lietuvos istorijoje vykusių reformų.

Dažniausiai minėtinos 16 a. Valakų, 18 a. pab. Ketverių metų Seimo, o prieš šimtą metų ir Steigiamojo Seimo vykdytos reformos. Prisimintume ir iškilius reformatorius – Jogailą ir Vytautą, Boną Sforcą, Leoną Sapiegą, Povilą Ksaverą Bžostovskį, Mykolą Krupavičių, Ernestą Galvanauską ar Juozą Tūbelį. Sužinotume, kad iniciatyvūs reformatoriai padėdavo valstybei atsitiesti ar sparčiau žengti į priekį arba bent jau atitolinti besiartinančias geopolitines katastrofas. Apskritai, siekiai imtis politinės lyderystės ir vykdyti nelengvas reformas vertinami kaip esminiai praeities žingsniai stiprinę Lietuvos valstybingumą ar integraciją į europietišką civilizaciją. Neretai tokie praeities įvykiai vėliau įvardijami „epochiniais“, o jų priešingybė – tiesiog sąstingiu.

O kaip yra dabar? Ar turėsime ką iš 21 a. įrašyti į ateities vadovėlius?

Po 2004 m. įstojimo į Europos Sąjungą bei NATO ir pasibaigus svarbioms europeizacijos reformoms atrodo, kad Lietuva išgyvena antireforminį štilį. Tiesa – žodžių reforma politinėje retorikoje kaip ir netrūksta – jomis skambiai vadinami bet kokie politiniai krestelėjimai ar kasdieniniai baldų perstumdymai. Be to, atrodo, kad jos, reformos, randasi ne iš gilaus ekonominio ar socialinio lauko problemų identifikavimo ir išmanymo, o vadovaujantis viena populiaria sentencija – kai esi valdžioje „svarbeuse kaška dariti“. Jau matome kaip kažkaip vyksta skambi vyriausybės decentralizacija su atskirų ministerijų iškėlimu iš sostinės ar rinkimų į Seimą reformavimas – vyksta savanaudiškai ir bet kaip. Jau nekalbant apie kitas valstybės valdymo sritis, švietimo sektorių, mokesčių politikos kaitaliojimus pagal trumpalaikių politinių interesų kalendorių ir taip toliau, ir taip toliau.

Begalė pastarojo dešimtmečio neapgalvotų ar pusiau apgalvotų ir nebaigtų vykdomosios valdžios žingsnių visuomenėje ima kelti alergiją ir nepasitikėjimą apskritai bet kokiais pokyčiais, pavadinamais reformų vardu. Žodis netgi praranda savo pirminę prasmę ir ima reikšti daugiau skambiais lozungais, o ne ekspertinėmis nuomonėmis, tyrimais ar ilgalaikėmis politinėmis strategijomis, paremtą darbų kratinį. Atskirų ir nuolat „reformuojamų“ sričių dirbantieji po tokių vienadienių kaitalionių ilgainiui ima priešintis bet kokiems norams ką nors keisti, gerinti. Dėl to vis garsiau pasigirsta jų šūkiai „duokit pinigų, bet nieko nekeiskit“. Ir tai tampa rimta visos valstybės problema, nes atliekamų reformų imitavimas, politinės lyderystės stoka lemia didėjantį abejingumą valdžiai ir valstybei.

Paradoksalu, lyg ir gyvename geriausią metą savo istorijoje, be karų, ekonominių krizių bei būdami nebe vienui vieni – tad nesinorėtų, kad ateityje 21 a. pradžia būtų pavadinta prarastų galimybių ar antireforminės Lietuvos laikmečiu. Iš Lietuvos praeities, kad ir iš to paties 18 a. žinome, kad įsigalėjus visuotinai apatijai imtis reikiamų reformų būna sunku, o kartais ir per vėlu.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.