Neseniai Vyriausybė patvirtino valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planą. Jame įtrauktas ir Vilniaus Lukiškių aikštės sutvarkymas. Kodėl jau trečią dešimtmetį ši aikštė tebėra nesutvarkyta? Galima priežastis ta pati, dėl kurios iki šiol nesutvarkytos ir kai kurios kitos svarbios sostinės erdvės, o tos, kurios sutvarkytos ir kur pastatyti paminklai, kelia daugelio šventą nepasitenkinimą.
Neseniai Vyriausybė patvirtino valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planą. Jame įtrauktas ir Vilniaus Lukiškių aikštės sutvarkymas.
Kodėl jau trečią dešimtmetį ši aikštė tebėra nesutvarkyta? Galima priežastis ta pati, dėl kurios iki šiol nesutvarkytos ir kai kurios kitos svarbios sostinės erdvės, o tos, kurios sutvarkytos ir kur pastatyti paminklai, kelia daugelio šventą nepasitenkinimą.
Todėl, kad tai yra skonio reikalas, o šis reikalas keblus. Lukiškių aikštės ateitį kiekvienas įsivaizduoja savaip. Norint patenkinti visų vizijas, reikėtų daugybės Lukiškių aikščių. Tačiau skirtingų norų yra daug, o sutvarkymo būdas tik vienas. Tad visus patenkinančios išeities nėra ir negali būti. Ne tik visus patenkinančios išeities, bet net ir reikšmingai mažumai priimtino sprendimo nėra.
Logiška išeitis būtų paprasta: už šią problemą atsakingos valdžios institucijos paskelbia konkursą, ir laimėjęs projektas įgyvendinamas. Tačiau Lukiškių aikštei sutvarkyti buvo paskelbtas jau ne vienas konkursas, ir laimėjusieji projektai liko kartu su pralaimėjusiais. Kodėl? Todėl, kad pas mus juk demokratija. Jeigu laimėjęs projektas visuomenėje sulaukia labai daug priešiškos reakcijos (o to visada sulauks bet koks laimėjęs projektas), tai valdžia negali to nepaisyti. Todėl galintys spręsti, nenorėdami priešintis su tais, kurie smarkiai priešinasi, laimėjusį projektą padeda į stalčių. Ir bando siūlyti ką nors savo – paprastesnio ir pigesnio. Tas siūlymas, savaime aišku, sulaukia dar didesnio pasipriešinimo ir vėlgi padedamas į stalčių.
Tiesa, kai kurios centrinės Vilniaus erdvės yra sutvarkytos ir ten pastatyti patriotiniai paminklai. Ar tie, kurie sako, kad paminklų jau užtenka, yra patenkinti bent vienu jau pastatytu? Nagi, niekaip ne. Jų nuomone, visi tie paminklai yra pasibaisėtini – na, bent jau tie, kurie yra Vilniaus centre. Išskyrus, žinoma, „Krantinės arką“, vadinamąjį Vamzdį, bet mes čia kalbame apie patriotinius paminklus.
Gal ir iš tikrųjų jie nevykę, bet kokia to priežastis? Juk kalbant ne apie vieną, o apie keletą paminklų, tai turėtų būti kokia nors sisteminė priežastis. O gal vėl taip išėjo kaip su Lukiškių aikšte? Svarbų paminklą kiekvienas įsivaizduoja savaip. Ir šių žmonių daugumai joks paminklas negali įtikti, net jeigu Vilniaus centre jie būtų geresni, negu yra dabar.
Tiesa, yra vienas patriotinis paminklas, kuris daugumai griežtų vertintojų patinka. Tai paminklas Romui Kalantai Kaune. O patinka iš dalies todėl, kad jo nesimato. T.y. iš bent kiek toliau nesimato, nes jis guli ant žemės ir yra kuklus.
Taigi, čia peršasi vienas įtarimas. Mes galime atkurti didingus Valdovų rūmus, galime netgi sumanyti užkimšti pastatais Vilniaus senamiesčio erdves vien dėl to, kad kadaise praeityje jos buvo užkimštos, bet ar galime sukurti naujų pastatų ir paminklų, kuriais galėtumėme didžiuotis?
O gal bėda ta, kad visi užmojai sukurti kokį nors naują, ryškų didelį akcentą mūsų yra iš anksto smerkiami, ir visa, kas nauja, mums turi būti tik maža ir kuklu. Nes bet koks didelis statinys neva gadins, ir jau gadina, senamiesčio vaizdą, net ir būdamas ne senamiestyje. O pačiame Vilniaus senamiestyje yra nemažai sovietmečio mūrų – kai kurie iš jų būdingi to laikotarpio betoniniai bunkeriai, beviltiškai nederantys prie senosios architektūros. Bet akies jie nerėžia, nes prie jų priprasta nuo vaikystės arba jaunystės. Norisi, kad viskas liktų taip, kaip buvo.
Šimtmečio minėjimo plane numatyta statyti ne vieną paminklą. Bus daug iečių laužymo ir dantų griežimo.
Komentaras skambėjo per LIETUVOS RADIJĄ .
