Žengiant per Kalėdų ir Naujų Metų slenkstį į 100-ją Vilniaus netekties ir naujos sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos sukaktį, nepulsiu siūlyti valdžiai paskelbti Sienos metus. Jau ir taip šie valdiški skelbinių simuliakrai nustoja jautresnės vertės bent kiek savarankiškai visuomenei.
Tačiau Vilniaus ir pasienio, Centro ir Periferijos santykis, ir žmogaus lemtis mažoje šalyje ta proga gali būti apmąstomas. Šiai protinei užduočiai praverstų čia pat už sienos, Seinų pusėje, Kranogrudoje kuriančio poeto, eseisto, kultūros animatoriaus Krzysztof‘o Czyzewski‘o parašyta knyga Mažieji pasaulio centrai. Jos vertimo ir spaudos mes, šiapus sienos gyvenantys lietuviai, turėtume nekantriai laukti.
Pirmas komentaro pastebėjimas – tai neįmanomos misijos būsena posovietinės valdžios decentralizavime. Turiu omeny šios kadencijos Seimo daugumos rinkiminį pažadą iškelti Žemės ūkio ministeriją iš Vilniaus. Tiesą sakant, nesvarbu kur. Ir tiesą sakant, gerai, kad neperkels į Kauną. Laisvės alėjos mieste valdininkų veidų yra gerokai per daug ir taip, o tokių, kurie kelis metus buvo rodomi per TV kalbėti ministerinių tarnų-viršininkų vardu – juo labiau nereikėtų. Svarbiau yra pats pažadas pajudinti mažosios maskvos galios ir reikšmės piramidę, ir dar svarbiau – reakcija į tą bandymą.
Mažai ką gero galėčiau ištarti apie šiemetę Seimo daugumą, bet centrinės biurokratijos galių, arba dar daugiau – reikšmės, apribojimas žiūrint pro maniškius kultūrinio liberalizmo akinius atrodė visai geras dalykas. Tačiau pats su savimi lažinausi, kad tai neįmanoma padaryti tokioje šalyje, kuri po ilgų netekčių negali atsispirti pagundai bizantiškai garbinti valdžią, arba nuolat tikėtis, kad ji – valdžia – viską už mus padarys. Įskaitant gyvenimo prasmės turinį. Negalvojančio aktyvizmo persmelkta trijų metų Lietuvos politika kaskart patvirtindavo abejones, nes bet koks rimtesnis klausimas baigdavosi buku standartu: centralizuoti viską nuo miško iki universitetų. Apie tai jau rašiau.
Mažai ką gero galėčiau ištarti apie šiemetę Seimo daugumą, bet centrinės biurokratijos galių, arba dar daugiau – reikšmės, apribojimas žiūrint pro maniškius kultūrinio liberalizmo akinius atrodė visai geras dalykas.
Tad kartotinas sovietinis anekdotas čia geriau už ilgus sakinius. Pirmyn! – sušuko komisaras. Ir visi metėsi atgal...Toliausias atgalinis taškas nuo Baltarusijos pasienyje esančio Vilniaus būtų skverneliškos politikos šedevras – ministerijų padaliniai daugelyje mūsų Respublikos miestų. Ilgo teorinio traktato reikėtų, kad išgliaudytume tokios perspektyvos prasmes vis dar tikėtinoje demokratijoje. Viena trajektorija aiški: posovietinė Lietuva, taip ir neatkūrusi orios savivaldos, būtų galutinai paskandinta tokioje centralizacijoje, kurios neefektyvumas buvo skaudžiai įrodinėjamas sovietų režimo dešimtmečiais. O gal jau pasisuko istorijos ratas?
Tačiau mažieji pasaulio centrai, kaip savo eseistikoje ir dar labiau – asmeniniame gyvenime įrodinėja Czeslawo Miloszo pėdomis sekantis lenkų poetas, net ne nuo formalios savivaldos (o ji tikrai suklestėjo pokomunistinėje Lenkijoje) priklauso. Tam, kas nutinka autonomiškai ir kuriančiai asmenybei persikėlus kuo toliau nuo Centro, ir įsikūrus nevilties, apleistumo, nusižeminimo ir pasyvaus lūkuriavimo erdvėje, tiesą sakant, formalios valdiškos savivaldos nereikia, nes tai beveik nesusiliečiantys indai. Kaip ir žmogiškumo išsaugojimas: ši misija nuo valdžios aktų nepriklauso. Ji skleidžiasi moralinės laikysenos, kilnios drąsos ir kūrybinės išminties lankose.
Taip pat skaitykite
Tiesa, yra dar viena simboliško sutapimo plotmė. Į klausimą, kur yra pasaulio centras, garsiausiai ir gana seniai yra atsakinėjęs Jonas Mekas, kurio mintys aidėjo ir Krasnogrudos apylinkėse. Tai ten, kur prie didoko stalo gali susėsti vieni kitais tikintys žmonės, turintys kažką esmingo pasakyti... – pamokslavo man Jonas kadaise apšepusioje aludėje ant Brodvėjaus ir II-sios gatvės kampo. Tikiu, ne tik aš įsiminiau jo mintį, reikalaujančią išdrįsti savo gyvenimus paversti menu. Ir įveikti post-kolonialaus susireikšminimo chimeras. Tad reikia paprasto stalo, reikia žmonių, kurie be klastos ir kaukės kada ne kada susėstų prie jo, ir turėtų pasakyti ką nors, ko visuotinėje google ir vikipedijos akademikų puotoje negalima išgirsti. Tai yra žmogaus savigarbos, orumo, jautraus supratimo viltis.
Sakysit, neįmanoma misija? Tada pabandykite įsivaizduoti Arvydą Šliogerį, paskendusį mintyse Grūdos pakrantėje, pamiršusį net upėtakius krištoliniame Lietuvos vandenyje, nebesipriešinantį visa ką gaubiančio vėlyvo rudens rūkui, ir diktuojantį prasmingos būties testamentą.
