Klausantis valdančiųjų gali susidaryti įspūdis, jog jei ne opozicija, tai turbūt ir biudžetą dvigubai didesnį turėtume, ir visiems visko užtektų, gyventume palaimingoje taikoje ir draugystėje bei vargo nematytume. Opozicija ne šventa ir tikrai yra sprendimų, nelabai vertų atsidurti garbės lentoje, tačiau vargu, ar opozicija yra didžiausias valdančiųjų priešas.
Panašu, jog turint tokius politinius draugus, priešų opozicijoje ieškoti net neverta. O ieškoma tik todėl, jog norisi užmaskuoti pačių vidines problemas. Net keista, jog valdančiųjų opozicija yra tiek sureikšminama. Bet kai nesinori kalbėti apie save, belieka kalbėti apie kitus.
Vis dėlto rodymas pirštais į opoziciją esmės nekeičia. Ir gali premjeras Saulius Skvernelis kiek nori pykti ant konservatorių, nuvykusių žiūrėti tą išasfaltuotą kelią, gali ir vos ne grasinti, teigdamas, jog tegul džiaugiasi anie, kad tik tokios vietos žmonių reakcijos sulaukė, tačiau taip problema niekur nedingsta.
Ir net jei sutiksime, jog premjeras koalicijos partnerių ministro buvo visiškai primityviai įveltas į šią istoriją, tai klausimas, kodėl vietoje padoraus paaiškinimo reikia ieškoti priešų opozicijoje, lieka atviras.
Premjerui švelniai tariant nepadeda ir jo komanda, kuri elgiasi tiesiog profaniškai. Jau daugiau nei savaitę, paaiškėjus kai kuriems faktams apie pinigų keliui asfaltuoti skyrimo procedūras ir sprendimų priėmimą, premjero patarėjas strateginei (sic!) komunikacijai viešai kalba taip, jog akivaizdu, kad neturi apie tuos faktus jokio supratimo.
Tas pats patarėjas gindamas premjerą neseniai aiškino, jog kažkas su tuo keliu jam padarė meškos paslaugą. Bet kad pats patarėjas su tokiais absurdiškais aiškinimais daro jau meškų meškos paslaugą, tai suvokimo, deja, neatsiranda.
Tik prasidėjus šiai istorijai premjero komanda turėjo per tą pačią dieną surinkti visus iki vieno dokumentus, susidėlioti visą sprendimų priėmimo chronologiją minučių tikslumu, nepalikti jokio akmenėlio neapžiūrėto ir visą tai preciziškai sudėliojus pateikti visuomenei. Bet nieko panašaus neįvyko. Tai kas dėl to kaltas? Opozicija, žurnalistai, kurie jau faktus geriau žino nei patys tai komentuojantys premjero komandos žmonės?
Biudžeto svarstymo metu taip pat vaizdas buvo toks, jog tekdavo vis pamąstyti, kad tokių koalicijos partnerių ir priešui nepalinkėtum. Ministras praranda pasitikėjimą. O koalicijos partneris ne tiesiog pakeičia ministrą taip išspręsdamas problemą, bet imasi šantažo – arba ministras, arba biudžetas ir daugumos išlaikymas.
Kitas koalicijos partneris rėžia, jog kuo nestabilesnė koalicija, tuo ministro standartas žemesnis. Ir tai pareiškiama iškart po to, kai dėl tų pačių koalicijos partnerių neįgalumo buvo nuleista Seimo rinkimų kartelė ir užprogramuota galbūt dar nestabilesnė koalicija po 2020 m. rinkimų.
Bet juk tas neįgalumas ir atsiranda kai rinkėjai mato tokį požiūrį ir jau elementaraus padorumo nebuvimą. Taigi, panašu, jog visi verti vieni kitų. O ar Lietuva to verta, kad jau net ministrų standartas priklausytų nuo koalicijos trapumo, čia jau kitas klausimas ir daug skaudesnis.
Komentaras skambėjo per LRT RADJĄ.
