Nuomonės

2019.12.29 11:39

Moricas Bekeris ir „Stantien & Becker“ gintaro karalystė Juodkrantėje

Kitame aikštės gale, pastatuose kairėje, gyveno Moricas Bekeris (Moritz Becker; 1830–1901) – prekybininkas pramoniniu būdu išgautu gintaru.

Bekerio gyvenimo istorija demonstruoja, kokias galimybes kilti socialinės piramidės laiptais 19 a. šimtmetyje teikė verslas. Gimęs Dancige (dab. Gdanskas) neturtingų žydų šeimoje, perkopęs 20 metų, Bekeris jau gyveno Klaipėdoje. Čia su partneriais įsteigė kompaniją, davusią pradžią didžiausiai Rytų Prūsijoje industrinės gamybos įmonei, o baigė gyvenimą būdamas milijonieriumi Vokietijos sostinėje.

Bekerio iškilimo priežastis – prekyba pramoniniu būdu išgautu gintaru. Kartu su Fridrichu Vilhelmu Štantienu (Friedrich Wilhelm Stantien; 1817–1891), finansiškai prisidedant kitiems Klaipėdos bei Dancigo verslininkams, 1858 m. jis sukūrė firmą „Stantien & Becker“.

Firmos atsiradimas tikriausiai buvo Štantieno iniciatyva: šis malūno Klaipėdos priemiestyje Rumpiškėje savininkas pirmiausia ėmė ieškoti gintaro klodų jam priklausiusiame sklype netoli Priekulės. Kai žemkase gilindami farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante darbininkai rado iškastame smėlyje daug gintaro, Štantienas sumąstė, kad gintaro telkinys turėtų tęstis nuo Priekulės iki Juodkrantės. Organizavę gintaro paieškas mariose ir tuo įsitikinę, „Stantien & Becker“ 1861 m. liepą pateikė Prūsijos vyriausybei oficialų pasiūlymą už nustatytą mokestį suteikti bendrovei išskirtines teises kasti gintarą ties Juodkrante.

1862 m. sudarytos sutarties sąlygos vėliau buvo keičiamos ne vieną kartą, o pramoninė gintaro gavyba prie Juodkrantės tęsėsi iki 1891–1892 m. Pirminė sėkmė paskatino Bekerį 1872 m. įsigyti Palmininkų dvarą gintaro telkinių nuo seno turtingoje Sembos pusiasalio vakarinėje pakrantėje, kur 1875 m. panašiomis sąlygomis irgi prasidėjo industrinė gintaro gavyba.

Firma daugiausia prekiavo žaliava, bet Palangoje buvo įsteigusi ir savo apdirbimo fabriką, o Dancige nusipirkusi L. Perlbach gintaro apdirbimo įmonę. Vėliau prisidėjo prie gintaro apdirbimo įmonių Austrijoje, Anglijoje ir Osmanų imperijoje įsteigimo. Milžiniška kompanija, kuri vien Juodkrantėje įdarbino iki tūkstančio žmonių, gintarui išgauti naudojo narų įrangą ir gausybę moderniausios technikos, savo darbuotojams užtikrino socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, socialinį aprūpinimą (buvo įsteigusi firmos ligonių ir pensijų kasas), o produkciją realizavo pasauliniu mastu: firmos atstovybės buvo įkurtos ne tik didžiausiuose Europos sostinėse ar JAV, bet ir Kinijoje, Japonijoje, pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje, Egipte.

Bendradarbiaujant su firmai patarinėjusiu geologu Richardu Klebsu, buvo surengtos gintaro parodos Čikagoje, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Sent Ljuise, Londone, įsteigta gintaro kolekcija, davusi pradžią visame pasaulyje išgarsėjusiam Karaliaučiaus universiteto gintaro rinkiniui, suformuotam 1901 m.

Štantienas, nors, regis, buvo idėjos sumanytojas, nuo pat pradžių bendroje firmoje veikė kaip techninių ir inžinierinių klausimų sprendėjas, o galiausiai visai atsisakė savo dalies Bekerio naudai, kuris užsiėmė investicijomis, finansais, produkcijos realizavimu. 1899 m. jis pardavė visą savo verslą ir nuosavybę Prūsijos valstybei už 8 mln. markių. Firmos rankose tuomet liko tik Bohemijoje (dab. Čekija) 1893 m. įsteigta aukso kasykla, veikusi gerokai menkesniu mastu.

Tapęs turtingu žmogumi, Bekeris gavo komercijos patarėjo, o vėliau slaptojo komercijos patarėjo titulus, buvo apdovanotas gausybe ordinų. Paskutiniais metais gyveno Vienoje, vėliau Berlyne. Mirė Heringsdorfo kurorte, palaidotas Berlyno Vaizenzė kapinėse, kurios laikomos didžiausiomis Europoje išlikusiomis žydų kapinėmis.

Klaipėdoje Bekeris gyveno keliolika metų, 19 a. 6–7-uoju dešimtmečiais: po 1870 m. firmos būstinė jau buvo perkelta į Karaliaučių (dab. Kaliningradas). Tačiau Klaipėda jam turėjo būti svarbi ne tik dėl čia gimusio verslo, išgarsinusio jį visame pasaulyje, bet ir todėl, kad šiame mieste jiedu su iš Tilžės žydų šeimos kilusia žmona Henriete Izenhaim (Henriette Isenheim) sulaukė palikuonių. Tarp jų buvo ir sūnus Benno (1860–1938), kuris tapo Vokietijoje žinomu tapytoju peizažistu, prisidėjusiu prie iššūkį tradicionalizmui metusios menininkų grupės, vadinamosios Miuncheno secesijos, susibūrimo.

Apie Bekerio gyvenamąsias vietas Klaipėdoje žinoma tai, kad 1858 m. dar kaip verslo reikalų patikėtinis, jis gyveno pirklio Ernsto Heinricho Hiršo name Friedricho Turgaus aikštėje Nr. 8–9 (dab. Turgaus a. 21). Čia tikriausiai brendo pirminiai jo verslo sumanymai. 1866 m. jam jau kaip savarankiškam verslininkui priklausė greta buvęs sklypas Nr. 10–12 – tuo metu jame buvo vienas namas, bet vėliau sklype pastatyti du atskiri. Tai dabartiniai (pokariu perstatyti) Turgaus a. 15 ir 17.

--

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.