Dauguma žmonių neprisimena laikų, kai nemokėjo vaikščioti, o Jaša Heifecas (1901–1987) – neprisiminė savęs, nemokančio groti smuiku. Vilniuje gimęs ir augęs vienas garsiausių pasaulyje smuikininkų, mokytis groti pradėjo trejų, o ant Vilniaus filharmonijos scenos pirmą kartą lipo vos penkerių. Pirmuoju Jašos mokytoju buvo jo tėvas, o Vilniaus g. 25 pastate veikusioje Vilniaus muzikos mokykloje, Jašą lavino Ilja Malkinas.
Pastarasis greitai suprato, kad nebegali prisidėti prie nepaprastų gabumų vaiko ugdymo ir kreipėsi į savo buvusį mokytoją – legendinį Leopoldą Auerį (vengr. Auer Lipót; 1845–1930), Sankt Peterburgo Imperinių teatrų orkestro pirmąjį smuikininką. Išgirdęs Jašos grojimą, Aueris iš karto pakvietė jaunąjį genijų tęsti mokslų į imperinę sostinę.
Sulaukęs devynerių, Jaša su tėvu išvyko į Sankt Peterburgą ir jau po metų pradėjo koncertuoti didžiosiose sostinės scenose. Kai 1917 m. smuikininkas persikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas, Niujorke jo jau laukė žymioji Karnegi salė (Carnegie Hall) ir tokia pati šlovė, kurios jau buvo sulaukęs Europoje. Genialusis vaikas Jaša čia greitai tapo ponu Heifecu, gyva legenda muzikos pasaulyje. Vardu jį vėliau vadino tik patys artimiausi draugai.
Po pripažinimo JAV, Heifecas koncertuoti išvyko į pirmąjį pasaulinį turą, po kurio jis jau buvo ir pasaulinio masto žvaigžde. Niekada labai nepritapęs prie Niujorko kultūrinio ir socialinio elito, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Heifecas persikraustė gyventi į namą ant vandenyno kranto Kalifornijoje. Iš čia jis dar kelis kartus iškeliavo į pasaulinius turus.
1958 m. Heifecas pradėjo dėstyti Kalifornijos universitete Los Andžele. Jo mokiniai prisimena Heifecą kaip aistringą ir griežtą mokytoją, kurio klasėje visuomet tvyrojo įtampa. Už neatliktus namų darbus ar grubias klaidas, Heifecas mokinius bausdavo ketvirčio dolerio baudomis – pinigai buvo surenkami ir už juos perkamos stygos. Nepaisant griežto mokymo stiliaus, retai besišypsojęs maestro buvo nuoširdus ir jautrus įvairioms mokinių problemoms, ne retai jiems įvairiai padėdavo kasdienybėje.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje smuikininkas patyrė traumą ir nebegalėjo pakelti stryko taip aukštai, kaip anksčiau. Ilgus metus Heifecui akomponavusi ir daug laiko su juo praleidusi jo mokinė Aikė Agus (g. 1949) prisimena, kad ši trauma smuikininkui suteikė ir palengvėjimo jausmą – jis turėjo rimtą priežastį baigti savo įspūdingą, bet tuo pačiu ir įtemptą karjerą.
Kalbėdamas apie savo mokinius, Aueris vieną kartą nepaminėjo Heifeco. Kai žurnalistė paklausė „o kaip Heifecas?“, Aueris atsakė – „Jaša? Jis ne mano mokinys. Jis Dievo mokinys“. Iš tiesų, XX a. Heifeco vardas tapo aukščiausios kokybės matu, o jis pats buvo vadinamas „Dievo smuikininku“.
--
Žydų kultūros paveldo kelio asociacija
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
