Abiejose Atlanto pusėse investicijos iš Kinijos tampa vis karštesne tema. Viešojoje erdvėje daug dėmesio skiriama tokioms temoms kaip 5G technologija ar kritinės infrastruktūros objektų, tokių kaip geležinkeliai ar jūrų uostai, perėjimas į kinų rankas. Tačiau saugumo bendruomenei nerimą kelia toli gražu ne tik tai. Baiminamasi, kad Kinijai perimant vis daugiau vakarietiškų verslų kontrolės tai lems unikalių ir Vakarų lyderystę pasaulinėje ekonomikoje lėmusių žinių nutekėjimą valstybei, kurios ilgalaikiai tikslai yra užauginti savo galią Vakarų sąskaita.
Lapkritį pasirodė Švedijos Gynybos tyrimų agentūros (FOI) parengta studija, kurioje pirmą kartą išsamiai išanalizuotos Kinijos investicijos į švediškus verslus. Tyrimas parodė, kad 51-os švediškos įmonės kontrolinis paketas priklauso savininkams iš Kinijos, dar 14-oje įmonių kinai turi skaitlingą akcijų dalį. Daugelis įsigytų švediškų įmonių patenka į penkias kategorijas: industrinių produktų ar įrenginių gamyba, sveikata ir biotechnologijos, informacijos ir komunikacijos technologijos, elektronika ir automatika.
Daugiau nei pusė įmonių patenka į ambicingą Kinijos komunistų partijos 2015-aisiais patvirtintą planą „Pagaminta Kinijoje 2025“. Šiuo planu Pekinas siekia transformuoti Kinijos ekonomiką iš pigią produkciją gaminančio [vadinamojo] „pasaulio fabriko“ į vieną iš lyderių aukštųjų technologijų srityje. Tačiau savarankiškai išvystyti pakankamus pajėgumus aukštųjų technologijų srityje per trumpą laiką neįmanoma net ir tam skyrus milžiniškus pinigus.
Tad, ko gero, ne atsitiktinai daugelis sandorių Švedijoje įvyko būtent po šio plano patvirtinimo: kad ambicingas projektas per dešimtmetį tapti lydere aukštųjų technologijų sektoriuose būtų įgyvendintas, nebūtina išvystyti savo kompetencijų – jas galima nusipirkti Vakarų šalyse, kur veikia laisvos rinkos ir globalios ekonomikos principai ir įmonės yra nuolat perkamos ir parduodamos pasaulio investuotojų.
Skaičiuojama, kad vien 2018-aisiais Europos Sąjungoje Kinijos verslas investavo daugiau nei 17 mlrd. eurų. Daugelis šių investicijų pasireiškė susijungimais ar kontrolinių paketų įsigyjamais. Analizės rodo, kad Kinijos investitorių nedomina sandoriai, kuriais jie neįgyja kontrolinių teisių. Tai tik dar labiau sustiprina prielaidas, kad kinams vakarietiškas verslas labiau reikalingas dėl galimybės prieiti prie unikalių technologinių žinių, nei kaip investicija.
Viešojoje erdvėje pasirodo vis dažnesni pranešimai iš Vakarų Europos šalių, kai už verslo sandorių tikrinimą atsakingos institucijos neleidžia Kinijos investuotojams įsigyti vakarietiškų įmonių. Tačiau tuo pačiu nerimaujama, kad toli gražu ne visos valstybės turi pakankamus instrumentus sandorių tikrinimui ar nėra iš naujo permąsčiusios, kokie kriterijai turėtų būti įvertinti priimant sprendimus.
Pavyzdžiui, neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų reguliuotojas neleido kinams įsigyti ne itin didelį socialinį tinklą valdančios įmonės, kadangi jos sukaupta informacija apie Amerikos piliečius gali būti panaudota kenkėjiškais tikslais. Šis pavyzdys iliustruoja, kad šiandieniniame pasaulyje nacionaliniam saugumui reikšminga kritinė infrastruktūra yra kur kas įvairesnė nei elektros jungtys, geležinkeliai ar uostai.
Kinijos investicijų mastas ir kryptingumas jau pradėtas vadinti „ekonomine agresija“ ir tampa vis dažniau aptariamas ne tik globalios konkurencijos, bet ir saugumo kontekste. Neabejotinai ateinančiais metais tai taps vis dažniau Vakarų lyderių diskutuojamas iššūkis, reikalaujantis kolektyvinio sprendimo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
