Nuomonės

2019.12.14 11:23

Mykolas Drunga. Vidurinė klasė – kas tai per daiktas?

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2019.12.14 11:23

Šalia „gerovės valstybės“, ko gero dar dažniau (ir tikrai seniau) kalbama apie „vidurinę klasę“. Ir tai ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Bėda ta, kad nelabai aišku, kas tai yra. 

Kaip žurnale „New Republic“ rašo kultūrologas, istorikas, politologas Johnas Patrickas Leary, „kiekvienas politikas užstoja vidurinę klasę, tik nė vienas jų tiksliai nežino, kas tai per daiktas“.

Anot Leary, Amerikos demokratų partijos nariai, tarp jų ypač buvęs JAV viceprezidentas, o dabar pretendentas į prezidentus Joe Bidenas, mėgsta sakyti, kad „turime atkurti vidurinę klasę“. Ir dar paaiškindamas jis priduria, jog vidurinė klasė – tai „ne skaičius, tai vertybių rinkinys“.

Bet, – tęsia Leary, – daugeliui socialinių mokslininkų vidurinė klasė kaip tik yra ne kas kita, o skaičių reikalas. Pasak „Pew“ tyrimų centro, šiai klasei priklauso visi, kurie uždirba nuo dviejų trečdalių vidutinių namų ūkio pajamų iki dvigubai šios sumos.

Pagal šį apibrėžimą, vos truputį mažiau nei pusė JAV suaugusiųjų priklauso vidurinei klasei. Skirtingai nuo Britanijos, kur vidurinės klasės kategorija turi ir kultūrinį komponentą, amerikiečių vidurinėje klasėje telpa eiliniai darbininkai, net juodadarbiai, kurių vartojimo įpročiai atitinka vidurkį – jie išgali įsigyti ir išlaikyti nuosavą namą ir leisti vaikus į aukštuosius mokslus.

J. Bidenas apibrėžia vidurinę klasę dar plačiau. Jis neseniai sakė, jog būti vidurinės klasės žmogumi tai reiškia žinoti, kad „tavo vaikas bus saugus išėjęs žaisti į kiemą“ – ir su tuo, galime manyti, dauguma žmonių sutiktų.

Taigi priklausyti vidurinei klasei reiškia būti – normaliam.

O respublikonai vidurinę klasę atkurti žada rečiau. Jie siekia, kaip teigė prezidentas D. Trumpas, ją padaryti „dar didesnę ir turtingesnę nei bet kada anksčiau“.

Čia galėčiau, – papildydamas ir pakoreguodamas kultūrologą Leary, – paklausti, argi to paties nesiekia ir demokratai? Argi ir jie nesiekia padidinti viduriniosios klasės narių kiekį sumažindami apatinės klasės narių, tai yra vargstančiųjų skaičių?

Ir argi padaryti vidurinę klasę turtingesnę nereiškia dar labiau priartinti ją prie aukštosios klasės lygio?

Toliau Leary rašo, kad liberalieji (Amerikoje tai reiškia švelniai kairieji arba Europos socialdemokratams artimi) „politikai nuo Joe Bideno per Baracką Obamą iki Elizabethos Warren dažnai žada grąžinti vidurinę klasę į jos klestėjimo periodą, buvusį tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, kada, jų nuomone, gerove buvo dalijamasi ir klasių konfliktas neutralizuotas.

Bet ir tada, teigia Leary, reiškėsi nuojauta, kad vidurinė klasė išgyvena krizę. Savo 1956 m. bestseleryje „Organizacijos žmogus“ Williamas Whyte`as rašė apie vidurinę klasę, įstrigusią priemiesčiuose bei biuruose ir stokojančią to iniciatyvaus individualizmo ir karo ar ekonominių sunkumų laikais pasireiškiančio solidarumo, kuris buvo būdingas ankstesnėms generacijoms.

1969 m. dienraščio „New York Times“ reporteris Niujorko Queenso rajone aptiko Amerikos italų bendruomenę, kuri jautėsi įstrigusi tarp didejančių maisto kainų ir atslenkančio juodaodžių „geto“.

1977 m., pasak dienraščio „Chicago Tribune“, vidurinė klasė sunkiai ropštėsi aukštyn, o 1992-aisiais, „New York Times“ žodžiais, ji jautėsi „išduota“ ir „užmiršta“.

O nuo 2008 m. pastarojo laikraščio prenumeratoriai dažnai skaitė pranešimus apie vidurinę klasę, kuri „smunka“, „mažėja“, „skęsta“ ir „šlubuoja“.

Trumpai sakant, vidurinė klasė, kaip ją supranta mūsų politikai, niekada realiai neegzistavo: ji visada silpsta, ją visada reikia atkurti“, – rašo Leary.

Tačiau tam sunku pritarti. Vidurinė klasė realiai egzistuoja, bet tai nereiškia, kad ji negali keistis ir kad ji visą laika išlieka tokia pati. Ji, kaip ir visos socialinės struktūros, tai didėja, tai mažėja, tai stiprėja, tai silpnėja.

Geriausiu atveju, kaip tai būdavo Amerikoje per tuos idiliškus tris dešimtmečius po karo, vis daugiau „biedniokų“ kabutėse pakildavo į vidurinę klasę ir vis daugiau vidurinės klasės žmonių nemažai ar netgi labai stipriai praturtėdavo.

To vienodai nori realiai mąstantys ir demokratai, ir respublikonai, nors kaip asmuo D. Trumpas ir būtų pasipūtęs savimyla, melagis ir narcizas.

Bet vis dėlto, kas tai yra, toji vidurinė klasė?

Pirmiausia, vidurinę klasę iš tiesų, kaip pradžioje minėjo Leary, apibrėžia pajamų skaičiai, ir tai yra socialinių mokslininkų bei kitų visuomenės narių susitarimo reikalas, į kuriuos skaičius čia geriausia būtų atsižvelgti.

Antra, kaip toliau pastebėjo Leary, remdamasis istoriko Lawrence`o Samuelso knyga apie amerikiečių vidurinę klasę, šis terminas savyje prieštaringas.

Jis „sugestijuoja, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra beklasė visuomenė, kurioje dauguma piliečių priklauso tai pačiai socialinei sferai, bet kartu užsimena, jog viršum viduriniosios dar yra prakilnioji turčių klasė, kurią pasiekti gali kiekvienas, jeigu jis dirba pakankamai sunkiai, kad galimybių kopėčiomis liptų į viršų.

Šiedu teiginiai nesuderinami. Jeigu Amerika tikrai būtų beklasė, tai nebūtų nei prasmės, nei reikalo kopti aukštyn“, – duoda suprasti Leary‘is ir dar priduria, jog „kiekvienos kopėčios turi viršų ir apačią – ir apačia yra ta kopėčių dalis, kuri neša visą svorį“, – baigia savo straipsnį žurnale „New Republic“ kultūrologas J. P. Leary.

Žodžiu, klasės Amerikoje tikrai egzistuoja, tačiau gera klasių politika ne trukdytų, o padėtų vargšams kilti į vidurinę klasę, o pastarosios atstovams pagal jų sugebėjimus ir į aukštąją klasę, visiems užtikrinant mažų mažiausiai minimaliai orų bei sotų gyvenimą.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.