Prieš mėnesį Seime vyko konferencija apie visuomenės interesą ir jo gynėjus. Prelegentai teigė, kad visuomenės intereso sąvoka yra nekonkreti, kad kiekvienu atveju reikia sverti, koks interesas yra svarbus ir kieno atžvilgiu. Auditorija, kurios didžiąją dalį sudarė įvairių visuomeninių organizacijų atstovai , nepatikliai žiūrėjo į konferencijos prasmę bei pranešėjus. Dramų išvengta ir visi išsiskirstė sutarę, kad reikia kalbėtis bei diskutuoti. Visgi liko nemalonus poskonis, kad abi pusės už nugaros slepia kozirius ir virvutes, už kurių yra tampomi ar kurias norėtų patampyti.
Klaipėda – geriausias viešojo intereso manipuliacijų poligonas. Čia susikerta uosto, valstybės, verslo ir visuomenės interesai. Turbūt galima sutarti dėl visoms pusėms priimtino kompromiso, bet jo nebus be nuolaidų ir suvokimo, kad tokioje situacijoje nebūna vienintelio laimėtojo.
Žilvinas Šilėnas vienoje diskusijų taikliai pastebėjo, kad dažnas lietuvis norėtų gyventi vienkiemyje per kilometrą nuo artimiausio kaimyno, bet pageidautų, kad šalia būtų troleibusų stotelė, prekybos centras ir bent kino teatras. Ne visos svajonės pildosi, bet dejonės ir kovotojų balsas vis dažniau Vilnių pasiekia. Į Seimą atkeliavo Aplinkos ministerijos parengtas įstatymų pakeitimų projektas, neoficialiai vadinamas „Klaipėdos paketu“. Jei Seimas pritars Vyriausybės pateiktai žaliavai be esminių korekcijų, kiekviena bendrovė turės atidžiai apsižvalgyti, kokios netikėtos rizikos gali iškilti jos egzistavimui, nes aplinkosaugininkai ne visada su logika ir teise draugauja.
Jei projektas, padabintas uostamiesčio vardu, būtų šiandien rašomas, turbūt būtų vadinamas „Alytaus padangų dūmais“, bet iki šiol didesniu įdirbiu gali pasigirti klaipėdiečiai, kurie vasarą dulkes nuo palangių šluosto, o rudenį „netikėtai“ chromo dirvožemyje randa.
Čia derėtų stabtelti, nes sąmoningai ar iš įpratimo, visa žiniasklaida skalambija apie „šokiruojančias“ naujienas iš uostamiesčio, tik niekas nenori peržvelgti detalių, o juose dažniausiai velnias slypi. Jokių šokiruojančių naujienų nėra, nes jau 2005-aisiais visoje uostamiesčio teritorijoje nustatytas dirvožemio užterštumas ir labiausiai užterštos teritorijos nėra arti marių.
Bet pastaruoju metu reguliariai subanguoja „naujienos“ apie netikėtai padidėjusią taršą uosto pašonėje, nors vėliau jos dažniausiai nepatvirtinamos.
Ir dabar po eilinio „šoko“ atėjo nusiraminimo laikas. Lapkričio 21 d. gauti rezultatai iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Vilniuje rodo, kad chromo ribinė vertė Klaipėdoje paimtuose mėginiuose nėra viršijama. Kodėl vieni tyrimai kardinaliai skiriasi nuo anksčiau darytų kitos įstaigos, atsakymų niekas nenori pateikti, todėl į pagalbą kviečiama prokuratūra.
Beje, iki šiol nėra oficialaus išaiškinimo, kokia ir kokio chromo koncentracija yra pavojinga. Interneto paieškos sistemos šį cheminį elementą pirmiausiai skelbia naudingu papildu žmogaus organizmui esant.
Tokių nuomonės formavimo bangavimų Klaipėdoje esmė atidžiau nenagrinėjama. Galbūt todėl po rūpesčiu aplinkosauga nesunku paslėpti asmeninį interesą.
Viešai prieinama informacija rodo, kad viena nekilnojamojo turto projektų vystymo bendrovė, kuri priklauso Klaipėdos garbės miestiečiui, jau kelerius metus bando įgyvendinti pelningą idėją: miestą atvesti prie marių ir čia pastatyti prabangių daugiabučių kvartalą, bet uostas tam trukdo. Kas mokėtų milijonus su vaizdu ne tik į jachtas, bet ir krovininius kranus, kurių girgždesys naktimis trukdo miegoti? Nenustebčiau, kad būtent dėl to atsiranda istorijos apie užnuodytas daržoves bei vaisius, kuriuos neva augina Klaipėdos centro gyventojai – žiniasklaidai tai yra smagus siužetas, o asmeniniam interesui – puiki investicija, nesvarbu, kiek tai sutampa su valstybės, miesto ir uosto interesais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
