Praėjusią savaitę Mykolo Romerio universiteto etikos komisija sprendė Sauliaus Skvernelio skundą. Skunde buvo prašoma apsvarstyti universiteto darbuotojo, politologo Virgio Valentinavičiaus pasisakymą, kad premjeras S. Skvernelis turėtų pasvarstyti, ar gali toliau eiti pareigas.
Taip pat skaitykite
Įdomu tai, kad, anot premjero patarėjo Tomo Beržinsko, skundą Saulius Skvernelis padavė „ne kaip premjeras, o tiesiog eilinis žmogus“. Kodėl eilinis žmogus Saulius Skvernelis susidomėjo politologo pasisakymais apie premjerą S. Skvernelį, patarėjas nepaaiškino. Dar keisčiau tai, kad jau kitame sakinyje premjero patarėjas teigė, jog „Premjero (sic!) kreipimasis ir gimė siekiant apginti ne tiek save, kiek visus tiek onkologinėmis, tiek galbūt kitomis ligomis sergančius asmenis nuo pasisakymų, kurie juos gali užgauti.“
Kodėl premjero patarėjas komentuoja eilinio žmogaus motyvus ir siekius, premjero patarėjas taip pat nepaaiškino. Lygiai kaip ir nepaaiškino, kodėl premjeras S. Skvernelis nepapasakojo eiliniam žmogui S. Skverneliui apie akademinę ir žodžio laisvę. Juk premjeras tikrai pamena, jog pats yra dirbęs aukštojoje, beje, toje pačioje, mokykloje, tad akademinės laisvės principus turėtų žinoti.
Jei būtų galvojama apie valstybės gerovę, ypatingai turint omenyje tą tikrai bauginantį lyderystės vakuumą, ištikusį Lietuvą per pastaruosius pusę metų, kai premjeras serga, Prezidentūroje tik politikoje kojas apšilinėjantis naujokas, o Seimui vadovauja nežinia kam beatstovaujantis ir ko belaukiantis pirmininkas, pasvarstymas apie tai, ar neverta trauktis, tikrai būtų vietoje.
Ir čia turbūt verta pakartoti tai, ką kolega mandagiai ir pagarbiai pasakė: šį rudenį Lietuvoje premjero nebuvo. Taip, nebuvo dėl suprantamų priežasčių – S. Skvernelį užklupusi liga yra rimta ir jam turėjo ir turi būti sudarytos sąlygos ją gydytis, tačiau tai jokiu būdu neturėtų užtemdyti to fakto, kad Vyriausybės darbo kokybė dėl premjero negalios nukentėjo.
Tai matyti ir plika akimi – ministrų Monkevičiaus ir Šapokos šnekėjimai visiškai skirtingomis kryptimis labiau primena vaikų darželį nei vyriausybę. Tačiau tam nereikia būti ir pašaliniu stebėtoju – tą pripažino ir Seimo valdančiosios frakcijos lyderis Ramūnas Karbauskis: „Mums labai trūksta Skvernelio.“ Jei būtų galvojama apie valstybės gerovę, ypatingai turint omenyje tą tikrai bauginantį lyderystės vakuumą, ištikusį Lietuvą per pastaruosius pusę metų, kai premjeras serga, Prezidentūroje tik politikoje kojas apšilinėjantis naujokas, o Seimui vadovauja nežinia kam beatstovaujantis ir ko belaukiantis pirmininkas, pasvarstymas apie tai, ar neverta trauktis, tikrai būtų vietoje. Ir jau juo labiau keistai atrodo reikalavimas apie tai nekalbėti žmogui, kurio darbas ir yra komentuoti valstybėje vykstančius procesus.
Kalbant apie valstybės gerovę, tas pats S. Skvernelis ir vėl pasižymėjo „valdiškuose namuose“, tik šį kartą Patentų biure, bandydamas kaip prekės ženklą užregistruoti žodžių junginį „Tėvynės labui“. Ir vėl tenka stebėtis, kodėl premjeras S. Skvernelis, buvęs statutinis pareigūnas, nepakonsultavo eilinio žmogaus S. Skvernelio apie tai, kad šie žodžiai yra pareigūnų priesaikos dalis. Nors per trisdešimt Nepriklausomybės metų matėme pačių keisčiausių politikų iniciatyvų, bet paversti priesaiką prekės ženklu dar nebuvo šovę į galvą nė vienam.
Galima tik spėti, kad premjerui S. Skverneliui šie eilinio žmogaus S. Skvernelio žingsniai jau nė motais. Turbūt jau ir jam, ir jo komandai akivaizdu, kad S. Skvernelis po kitų rinkimų premjeru nebebus. Kad ir kaip norėtųsi guostis, kad žmonės turi trumpą atmintį, būtent tokie lengvai suvokiami dalykai kaip priesaikos suprekinimas įsimena ilgam.
Tačiau labai nesinorėtų, kad premjeras S. Skvernelis dėl to pasirinktų „po manęs nors ir tvanas“ taktiką. Būtent todėl čia labai norisi priminti dar vieną S. Skvernelį, kurį veik užmiršome per šiuos tris metus. Kalbu apie Seimo narį. Jei premjero S. Skvernelio ateityje nebėra, tai Seimo narys S. Skvernelis dar turi visus šansus egzistuoti ir kitoje kadencijoje. Vat tik jei tas S. Skvernelis, kuris eilinis žmogus, kažkaip nustotų anam šaudyti į kojas.
