Viešose erdvėse liepsnojant emocijoms ir ginčams apie tai, kaip turėtų būti pasielgta su vienos ar kitos asmenybės atminimu, man dažnai kyla klausimas, ar gali egzistuoti sprendimai, kurie bent dalinai patenkintų abi bediskutuojančias ar besibarančias puses. Tų pusių visada gali būti ir daugiau, bet dažnai jos būna tik dvi. Taip arba Ne.
Kaip pavyzdžiu pasinaudosiu jau prieš keletą mėnesių užsiliepsnojusiu, jau kiek aprimusiu, bet aktualumo nepraradusiu nesusipratimu – Generolo Vėtros atminimo lentos atveju.
Aš ne istorikas, o tai tik pamąstymas iš menininko perspektyvos, kaip panašiais atvejais iš problemos sukurti naują vertę. Be abejo, tai subtilu.
Estetinis triukas!
Manau, kad geriausias sprendimas būtų buvę pakabinti tą lentą atgal ne tik suskaldytą, bet ir paliekant akivaizdžius bent kelių centimetrų pločio tarpus tarp skeveldrų, pabrėžiant dūžį, pabrėžiant dramą, pabrėžiant istorinį asmenybės ir jį supusių aplinkybių konfliktą! Įsiamžintų dviprasmiški kovos jausmai, netgi visuomenės ginčas, o juk būtent Drama yra įdomiausia ir vertingiausia šios istorijos dalis, nes juk kuo daugiau atminties bei jausmų ta lenta gali išsaugoti – tuo geriau.
Atminimo lenta būtų tapusi didesnė, matomesnė, filosofiškesnė ir, be jokios abejonės, – lankytinesnė, o juk kas daugiau jei ne žvilgsniai ir jausmai yra tai, ko prašo istoriją įamžinantys objektai.
Visgi kokių alternatyvių sprendimų beprigalvotume – ši konkreti byla yra jau prarasta, kaip kad prarastas ir, pavyzdžiui, Reformatų skveras Vilniuje, kuris buvo tiesiog neįtikėtina žaliavinė aikštelė kokiam nors nuostabiam meniniam sprendimui, permąstančiam istorinę traumą ir neteisybę.
Man ypač nesuprantamas argumentas, kuomet reikalaujama nugriauti „svetimą istoriją“. Aš puikiai suprantu tą emocinį troškimą atsikratyti priespaudos simboliais, tačiau tie vos keli išlikę simboliniai sovietiniai skverai ir paminklai nėra svetima istorija. Kaip ir tremtis nėra svetima istorija. Viskas, kas nutiko šitoje šalyje, yra mūsų istorija. Kupina skausmo, klastos ir neteisybės. Patinka Jums ar ne – viskas yra paprasčiausiai betarpiška, o su tais atmintį šiurpinančiais objektais reikia išmokti paprasčiausiai tvarkytis. Kaip kad pavyzdžiui su emocijomis... arba Petru Cvirka.
Tiek visko galima prigalvoti....Suprantu – egzistuoja jausmai, egzistuoja neteisybė...Reikia nuimti? Galim nuimti! Valio! Nuėmėm. Ir ką? Kas pasikeitė? Mentalitetas?
O kas toliau?
Galbūt paminklas Sarbievijui arba Kaziui Binkiui? Kodėl gi ne. Man tik įdomi forma... man įdomi tų paminklų kalba. Tų paminklų laikysena, jų retorika, jų bronzinio ar betoninio balso tembras. Sklando mintys išvežti skulptūra į subjekto tėviškę, tačiau man atrodo, kad prasmingiau būtų jį palikti mieste, tačiau vėlgi – rasti meninį sprendimą, kuris ATSPINDĖTŲ PAČIĄ PROBLEMĄ... Man šlykščios jo išdavystės, bet man būtų visai įdomu matyti tą paminklą, pavyzdžiui, stovintį iki pusės Neryje, pavyzdžiui, po žaliuoju tiltu, kur pavasariais kylantis vanduo jį apsemtų, paskui vėl atslūgtų, vėl apsemtų, vėl atslūgtų... tai gali būti netgi gražu, o žinutė manau būtų pakankamai aiški. Juk visi mokėmės mokyklose interpretacijas rašyti, ar ne?
Kartais galvoju apie Salomėją Nėrį ir jos panašią dramą taip pat. Mokyklose kadaise buvo populiaraus eilėraštis „apšerkšniję mūsų žiemos“. Buvo tokia eilutė: „aukso žuvys po ledu“.
Ačiū.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
