Nuomonės

2019.12.09 18:02

Darius Indrišionis. Apie bandymus istoriją paversti valdžios prostitute

Darius Indrišionis2019.12.09 18:02

Šį tekstą įkvėpė prieš savaitę portale Delfi.lt publikuotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narės Kamilės Šeraitės komentaras „Kas vagia Lietuvos istoriją?“ Minėtame tekste paliečiami pagrindiniai pastarųjų metų Lietuvos istorinės atminties (ir jos politikos užuomazgų) konfliktai, tačiau su pagrindinėmis idėjomis, deja, tenka kategoriškai nesutikti. 

Viena tų idėjų – „Mūsų valstybės nepriklausomybė praranda savo esmę, kai žmogaus, kaip individo, laisvė tampa svarbesnė už mūsų valstybės ir tautos laisvę.“ Iš pirmo žvilgsnio – visai logiška mintis, jei tai būtų pasakyta tik apie išrinktus į valdžią politikus ar atsakingus postus užimančius valdininkus. Iš tiesų, kai pastarieji pamina valstybės ir tautos laisvę (absurdiškais ir neapgalvotais įstatymais, korupcinio pobūdžio veiksmais ir t. t.), subraška ir pačios Nepriklausomos Lietuvos idėja. Subraška. Kad „praranda savo esmę“ – teigti nedrįsčiau. Ne tokia jau ir silpna ta mūsų nepriklausomybė.

Ar tikrai? Ar tikrai individo, nesutinkančio su jo nuomone neteisinga valstybės politika, protestas, kitokia nuomonė – smūgis mūsų valstybės nepriklausomybei?

Tačiau K. Šeraitė nenurodė, jog omenyje turi išrinktuosius politikus ar aukštus valdininkus – tuos, kuriems vienokia ar kitokia forma suteikta teisė veikti. Iš tokios minties galima suprasti, jog nė vienas pilietis, net visiškai jokio mandato neturintis, prieš nieką neatsakingas ir neįsipareigojęs, nė vienas pilietis neturi savo laisvės statyti prieš valstybės valią. Kitaip sakant, visi piliečiai privalo būti nuosaikūs, paklusnūs ir laikytis valstybės (kurią, kaip žinome, dažniausiai įkūnija tie patys išrinktieji politikai ir aukšti valdininkai) ir tautos (išvis paslaptingas ir šiame kontekste aiškaus turinio neturintis konstruktas: apie kokią „tautą“ kalbame? Etninę lietuvių? Politinę Lietuvos?) valios. Kitu atveju „mūsų valstybės nepriklausomybė praranda savo esmę.“

Ar tikrai? Ar tikrai individo, nesutinkančio su jo nuomone neteisinga valstybės politika, protestas, kitokia nuomonė – smūgis mūsų valstybės nepriklausomybei? O galbūt priešingai? Galbūt kaip tik – tai aukštų postų neatbukinto sveiko proto balsas, kuris gali tapti nauja, dinamiška idėja valstybei? Idėja, kuri reikalinga, kad būtų galima augti ir tobulėti. Pavyzdžių galima rasti daug. Pradedant Nepriklausomybės kovų savanoriais, kurie ryžosi žemės ūkio padargus laikinai iškeisti į šautuvus tam, kad būtų nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tęsiant Birželio sukilėliais ir Laisvės kovotojais ar disidentais, kuriems atrodė nepriimtina brutalia jėga primesta sovietinės Lietuvos idėja. Baigiant Sąjūdžio Lietuva – laisvės ir pokyčių ištroškusiais pavieniais žmonėmis, stojusiais į Baltijos kelią, kritusiais po tankais Sausio 13-ąją ir iškovojusiais tą nepriklausomybę. Tą pačią, kuri turėtų prarasti savo esmę, kai „individo laisvė tampa svarbesnė už mūsų valstybės ir tautos laisvę“.

Žinoma, šias mintis galima paprastai užginčyti – visi pateikti pavyzdžiai kalba apie kovą su okupantų valdžia. Taip – tiek savanoriai, tiek sukilėliai, tiek partizanai, disidentai ar sąjūdžio dalyviai – visi stojo prieš okupantus, prieš iš šalies jėga primestą valdžią. Tačiau esmė ne čia. Esmė ta, kad jie – paskiri individai – stojo prieš valstybę – prieš valdžią, prieš dėl vienokių ar kitokių aplinkybių susiformavusį mechanizmą, kuris tuo metu neatitiko jų – paskirų individų – turimos teisingos valstybės vizijos. Ir ta valdžia, kad ir kokia ji bebūtų – carinė, kaizerinė, nacistinė ar sovietinė, – į tuos neklusnius, nelojalius, maištingus žmones žiūrėjo kaip į neturinčius teisės reikšti savo nuomonę. Nes tai griauna valstybės idėją.

Vyresnės kartos atstovai turėtų atsiminti sovietmečiu vyravusį viešąjį kalbėjimą ir pagrindines jo klišes. Sovietinė liaudis, tautų draugystė, darbininkų ir valstiečių valstybė ir taip toliau. Apie paskiro individo laisvę spręsti, apie teisę pasirinkti – apie tai kalbama nebuvo. Sovietiniai ideologai – valstybės atstovai – viską nuspręsdavo už kitus: kokius istorijos momentus reikia atsiminti, kokius didvyrius garbinti, apie ką kalbėti ir ką nutylėti. Ir daliai žmonių – kalbu apie tuos „mažuosius žmones“ – tokia tvarka netgi patikdavo – kaip V. Vysockio eilėraštyje: „Nereikia galvoti, nes su mumis tie, kurie už mus nuspręs.“ Nereikia galvoti – ir labai gerai. Neskauda galvos – nei iš vidaus, nei gavus guminiu bananu.

Nežinia, kaip su „mažaisiais žmonėmis“, tačiau iš K. Šeraitės teksto galima susidaryti vaizdą, kad bent tarp potencialių valdžios atstovų greitai atsirastų tokių, kurie viską sugalvotų ir nuspręstų už kitus. Įkurtų kokią nors istorinės atminties komisiją, kuri griežtai ir aiškiai pasakytų: apie šitą istoriją kalbėti galima, o apie tą – ne. Šitą paminklą (atminimo lentą) palikti galima, o to – ne. O jei kas nors prieštarauja? Na, ką padarysi, tegul tų asmenų niekas nespausdina, tegul jie nelaimi projektų, tegul jų nepriima į darbą. Jei jau labai šokinės – tegul teisėsauga pasidomi: gal penktoji kolona? O gal senelis – 16-osios divizijos politrukas, a?

Pastarųjų dienų aktualija – prieštaringa naujai pasirodžiusio Šarūno Barto filmo „Sutemose“ recepcija. Tarp kraštutines pažiūras išsakančiųjų pasigirdo garsūs priekaištai Lietuvos institucijoms, rėmusioms filmo kūrimą. Kaip buvo galima tokį nepatriotinį filmą kurti už mokesčių mokėtojų pinigus? Ši situacija labai gerai atskleidžia „žinovų“, pretenduojančių monopolizuoti savo rankose visos visuomenės nuomonę, pigias manipuliacijas.

Kalbėdami visų mokesčių mokėtojų vardu ir smerkdami kūrinį, kuris jiems asmeniškai nepatiko, jie daro išvadą, kad finansavimo skyrimas „tokiam menui“ – nusikaltimas. Tai, kad galbūt esama „mokesčių mokėtojų“, kuriems tas pats kūrinys patiko, apie tai negali būti nė kalbos – tai prieštarauja autoritariškai bei mužikiškai „žinovo“ prigimčiai. Nelaimė, jog dažniausiai vienokie ar kitokie „žinovai“ būna visuomeniškai aktyvūs, dalyvauja politikoje ir kartkartėmis užima svarbius postus. Visuomenės nelaimei.

Taip, susitarimo būtina ieškoti. Visuomet. Tačiau įtikėjimas, jog „valstybė ir tauta“ yra neliečiamos šventenybės – neteisingas. Neliečiama šventenybe turi būti paskiro piliečio laisvė argumentuotai reikšti savo nuomonę, ginti savo ir kitų visuomenės narių teises.

Grįžkime prie cituojamo K. Šeraitės teksto. Turiu pripažinti, kad kai kurioms išsakytoms mintims visgi pritariu. Taip, man irgi absurdiškai atrodo tam tikrų valdininkų pasiteisinimai, dėl ko Vilniaus centre tebeturi stovėti Petro Cvirkos skulptūra. Taip, mano nuomone, tos skulptūros turėtų nebūti. Kodėl – kita tema, kuria dabar nenorėčiau išsiplėsti.

Vis dėlto bendra K. Šeraitės teksto idėja, jog „nepaisant skirtingų nuomonių, visuomet būtina ieškoti susitarimo, vadovaujantis nuostata, kad valstybė ir tauta yra vertybė, iš kurios neturi būti tyčiojamasi ir kuri turėtų būti visuomet pirma“ iš esmės yra smerktina. Taip, susitarimo būtina ieškoti. Visuomet. Tačiau įtikėjimas, jog „valstybė ir tauta“ yra neliečiamos šventenybės, – neteisingas. Neliečiama šventenybe turi būti paskiro piliečio laisvė argumentuotai reikšti savo nuomonę, ginti savo ir kitų visuomenės narių teises. Jei valstybė (valdžia) šias laisves ir teises ribos – net ir prisidengdama paslaptingais konstruktais kaip „tauta“ (sovietiniai ideologai prisidengdavo ne ką mažiau mįslingu „sovietinės liaudies“ konstruktu), – paskirų piliečių nepasitenkinimas visada gali peraugti į pačias nenusakomiausias formas – taip Lietuvos istorijoje buvo ne kartą.

Bet autoriau! Juk proseneliai savanoriai, seneliai partizanai ir tėvai sąjūdiečiai sukilo prieš okupantų valdžią, prieš okupantų valstybę – ne prieš savą, nepriklausomą Lietuvą! Taip. Tačiau ne faktas, kad kada nors – jei valdžia ir valstybė engs savo piliečius ir neatsakingai ribos jų teises ir laisves – tie maži žmonės, tie paskiri individai, iš kurių buvo reikalaujama aklai klausyti valstybės (t. y. valdžios) ir tautos (t. y. tos pačios valdžios išnaudojamo mįslingo konstrukto, kuris kaip koziris metamas drąsesniems oponentams, esą savo veiksmais jie veikia prieš „tautos“ valią), nesukils ir prieš savo valdžią.

Gviešimasis pavogti ir kontroliuoti visuomenės istorinę atmintį, paversti istoriją valdžios prostitute, neleisti diskutuoti ginčytinais istoriniais klausimais – tai žingsneliai į diktatūrą ir konfliktą su sava visuomene, savais piliečiais.

Net jei Gedimino bokšte ir plevėsuos Trispalvė. Atsiminkite nesenus įvykius – Maidaną Ukrainoje. Ukrainiečiai sukilo prieš autoritarine tapusią ir pūti pradėjusią savo pačių išsirinktą valdžią. Taigi, išorinė okupacija nėra būtina sąlyga.

Tikiu, jog to niekada neprireiks. Tikiu, jog mūsų išrinktieji atstovai, mums atskaitingi valdininkai protingai naudosis jiems suteiktomis galiomis, neengs paskirų piliečių, nepažeis Konstitucijos, nevaržys žmonių teisių ir laisvių. Nuoširdžiai tuo tikiu. Taip pat tikiu, jog kiekvieno mūsų požiūris į politiką turi būti realizuojamas per laisvus ir nepriklausomus, sąžiningus rinkimus. O požiūris į istorinę atmintį apsprendžiamas ne „iš viršaus“ suformuotų mįslingų komisijų, kurias turėtų sudaryti kažkokie „autoritetingi ir tautos istorijai neabejingi politikai“, o pačių piliečių demokratiškai išreikštos nuomonės.

Iš tiesų – ginčijamės ir laužome ietis dėl paminklų: dėl Škirpos gatvės, Noreikos lentos, Cvirkos paminklo. O kas draudžia surengti sąžiningą, oficialų balsavimą? Tegul sprendimas – turi ar neturi būti šie paminklai Lietuvos sostinėje – būna priimamas Lietuvos piliečių balsavimu. Galbūt to balsavimo rezultatai nepatiktų tam tikriems politikams, istorikams ar visuomenės veikėjams, bet tai iš tiesų būtų TAUTOS valia – piliečių valia, kurią reikėtų priimti kaip pagarbos vertą faktą, reprezentuojantį dabartinės Lietuvos piliečių istorinę savimonę. Galbūt man ar K. Šeraitei vienokie ar kitokie balsavimo rezultatai ir nepatiktų, bet bent būtų aišku, ką iš tiesų savo didvyriais nori matyti Lietuvos žmonės.

Pabaigai – siūlyčiau atsiminti vieną jautrų (džiugiai jautrų) mūsų istorijos epizodą. 1988-ieji metai, birželio mėnuo, Vilnius. Vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų. Profesoriaus Vytauto Landsbergio viešas pasisakymas (vaizdo įrašą nesunkiai rastumėte internete). Išties labai įkvepiantis – apie mažą žmogų, kuris laikytas nieku. Mažą žmogų, kurio nuomonė ilgai buvo niekam nesvarbi. Ir deputatus – tuometinius nedemokratiškai išrinktus okupacinės sovietinės valdžios atstovus, tuos, kurie nėra to mažo žmogaus deputatais. Tačiau gali tokiais tapti.

Pridedu nuo savęs: šis istorinis V. Landsbergio pasisakymas – ne tik protestas prieš okupacinę valdžią. Tai ir priminimas bet kuriai kitai (netgi demokratiškai išrinktai) valdžiai – reikia gerbti paskirų piliečių nuomones, laisves ir teises. Gviešimasis pavogti ir kontroliuoti visuomenės istorinę atmintį, paversti istoriją valdžios prostitute, neleisti diskutuoti ginčytinais istoriniais klausimais – tai žingsneliai į diktatūrą ir konfliktą su sava visuomene, savais piliečiais. Visos diktatūros skausmingai ir kruvinai žlunga, tad geriau diktatūra tiesiog netapti.