Lietuvoje universitetų autonomija tik deklaruota, bet nėra vystoma. Svarbiausias tikslas yra vystyti politiškai ir pilietiškai stiprią universitetų autonomiją ir tik antroje vietoje reikalauti – būtinai reikalauti – oraus atlyginimo ir darbo santykių.
Žinome, universitetinius protestus organizuojantieji rizikuoja. Protestai yra ta sritis, kurią užkūrus ne visada ugnį suvaldysi, pažadinęs laisvės žirgus nebūtinai jais josi, o politinė diplomatija ir intrigos valdžios viršūnėse veikiausiai atims iš tavęs ir pirmą, ir antrą pergales. Tačiau čia ir protesto esmės dalis: kad kiekvienas ilgalaikis lyderis, jei tik jis tampa autoritariškas, ir pats būtų nuverstas. Vidinis ir išorinis pasipriešinimas ir pareiškimas padeda kurti demokratinę aplinką pačiuose universitetuose, fakultetuose, katedrose.
Galiausiai, tai virsta naujomis studijomis, temomis, tomis, kurių ankstesni akademikai dar net nesvarstė. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) prisijungė žodžiu, palaiko Vilniaus universitetą (VU), tačiau dar būtų geriau rengti kartu viešas akcijas prie Vyriausybės rūmų ir nepalikti protesto vien rektoratų valdymui. Tada jie netenka savo energijos dalies.
Aišku, protesto formų įvairovė ir kultūra nėra ir negali būti pagrindinė priemonė nei mokslo atradimams, nei humanistinei ar socialinei kritikai ir tyrimams. Tačiau iššūkio ir atsako veiksmai sukuria tyrimo ir mokslo laisvės atmosferą, be kurios kurti ir daryti tyrimus yra daug sunkiau. Be to, ir Lietuvos universitetai, kaip ir mokyklos, dar bunda, bet dalis jų giliai snaudžia bijodami valdininkų žodžio, ugdydami nuolankumą, paskęsdami susvetimėjusiuose darbo santykiuose, prievartaudami savo sąžinę ir pareigą, tapdami giliai kompleksuoti, traumuoti, kol šiaip ne taip sulaukia pensinio amžiaus, taip ir negyvenę.
O jei kalbame apie socialinius mokslus, humanistiką ir menus, tai jau jų viena iš priedermių – reguliariai lipti ant „barikadų“, ir kuo daugiau progų – tuo labiau socialiniai mokslai, humanistika ir menai įvairesni ir daugiau yra proveržių.
Sveikinu VU bendruomenę už iniciatyvas! Protestas ir universitetas yra esmiškai, būtinai susiję. Jei nėra protestų ir revoliucijų, gimstančių universitetuose, tada jie yra valdininkų dirbtuvės arba profesinės mokyklos. Tai, kad Lietuvoje universitetai ilgą laiką miegojo, tik rodo šį arba administracinį apkerpėjimą, arba paslaugų teikimą, darbo ir mokslo apskaitos nuolankumą. Mokslas visada yra prasiveržimas, ne-apskaitomas, ir todėl ne tik gali būti atpažintas, bet laimi pripažinimą ir ne tik savo mokslininkų bendruomenėje, bet visuomenėje.
O jei kalbame apie socialinius mokslus, humanistiką ir menus, tai jau jų viena iš priedermių – reguliariai lipti ant „barikadų“, ir kuo daugiau progų – tuo labiau socialiniai mokslai, humanistika ir menai įvairesni ir daugiau yra proveržių. Žinoma, kai miniu protestus, turiu omenyje nebūtinai gatvių akcijas ir juo labiau ne riaušes, ir tikrai ne visados materialias barikadas. Tai gali būti pareiškimai, piketai, performansai, vaidinimai, peticijos, sulėktuvės (flashmob), streikai, mitingai, demonstracijos, protesto pareiškimai, filmai, fotografijos... Pagrindinis tokių protestų tikslas –pareikšti ir laukti atsako bei pripažinimo. Kova už pripažinimą – orumo, skirtingumo, savo požiūrio – yra būtinas, privalomas dalykas.
VU inicijuoja protesto akcijas, tačiau tik pasyviai ragina prisijungti kitus Lietuvos universitetus. O juk tik solidarumas ir gali užtikrinti universitetų pergales. Vis dėlto, manau, būtina palaikyti VU iniciatyvą siekiant priversti Vyriausybę vykdyti ankstesnius įsipareigojimus (kas keleri metai tokie tvirtinami) ir užtikrinti laisves ir finansavimą. Ir neturi reikšmės, kas šiuo atveju žadina – ar studentų sąjunga, ar rektorius, ar profesinė sąjunga, ar pavieniai dėstytojai. Visi variantai yra galimi. Ir nesvarbu, kad į protestą gali įsipinti asmeniniai interesai – be subjektyvaus intereso negali būti ir pripažinimo reikalavimo.
Už universitetų autonomiją ir dėstytojų ir studentų orumą ir laisvę!
