Dar 2019 m. spalio 13 d. JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsakė skubiai trauktis iš Sirijos, atverdamas kelią Turkijos įsiveržimui į Siriją. Sprendimas tapo lemiama klaida su katastrofiškomis pasekmėmis visiems JAV sąjungininkams. Šitų veiksmų pasekmė – JAV pasitraukimas pasirodė esąs kurdų išdavystė Sirijoje, o tai tapo akivaizdu visuose Vidurio Rytuose.
Turkai jau seniai bandė įtikinti NATO, kad kurdai Vidurio Rytuose kelia grėsmę Turkijai. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas nesulaukė Vakaruose paramos savo politikai. ES valstybės ir JAV laikė, kad kurdai yra ne tik tauta, kovojanti už savo nepriklausomybę, bet ir Vakarų sąjungininkai kovoje su Islamo valstybe.
Masiniai žmogaus teisių pažeidinėjimai šalyje neleidžia Erdoganu pasitikėti. Oponentų bei etninių mažumų persekiojimas, visų pirma, kurdų, nėra Vakaruose populiarus.
Islamo valstybė, prieš kurią kovojant JAV skyrė daug karinių ir politinių pastangų, buvo tik Sirijos režimo problemų simptomas. JAV tinkamai neįvertino Turkijos faktoriaus kaip ir Rusijos bei Irano ryžto, remiant Bašaro al-Assado režimą.
Karinės intervencijos pradžioje stebėtojai kaip visada pervertino tokios operacijos finansinę ir ekonominę naštą Rusijos ekonomikai. Kai kurie ekonomistai teigė, kad jų operacija negalės tęstis ilgiau nei keturis mėnesius. Vertinimai, besiremiantys mūsuose mėgstama kaštų ir naudos analize, neįvertina valstybės resursų mobilizacijios, ir kitų faktorių, kurie sukuria sąlygas valstybei sėkmingai kariauti. Valstybė – ne kioskas. Todėl naudos ir kaštų analizės analogijos iš verslo pasaulio yra sunkiai išvedamos.
JAV paliko savo sąjungininkus Sirijoje, atidavusi juos į Sirijos režimo, Rusijos, Turkijos ir Irano rankas. Rusijos įtakojama Turkija atitolo nuo JAV ir likusių NATO valstybių. Tapusi taip pat vos ne svarbiausia ir Kurdistano Regioninės Vyriausybės Irake rėmėja, Maskva tapo svarbiausiu Vidurio Rytų įtakos faktoriumi.
Turkijos operaciją Šiaurės Rytų Turkijoje, prasidėjusią su JAV pasitraukimu, lydėjo etniniai valymai ir kariniai nusikaltimai, nukreipti prieš vakarykščius JAV sąjungininkus kurdus ir kitus: asirus, jazidus, įvairias krikščionių grupes. Turkijos veiksmai tapo JAV kredibilumo ir reputacijos išbandymu, galinčiu pakenkti visai Vakarų bendruomenei.
Kai kurios šalys labai aštriai sureagavo. Š. m. spalio 17 d. Olandijos parlamentas palaikė iniciatyvą atsisakyti NATO 5 straipsnio galiojimo santykiuose su Turkija. Iš esmės tuo buvo pareikšta, kad jeigu konfliktas persiris į pačią Turkiją, dėl karo veiksmų Sirijoje ši pagalbos nesulauks. Kita Olandijos parlamento rezoliucija pasisakė už tolimesnės pagalbos kurdų Sirijos Demokratiniam Frontui.
Lietuva laikėsi nuosekliai neutraliai Turkijos žmogaus teisų ir mažumų persekiojimo klausimais. Taip pat vengta viešumoje reikšti protestus. Štai š. m. spalio 16 d. įvyko Egipto užsienio reikalų ministro Sameho Šoukry vizitas Lietuvoje. Vizito metu Egipto užsienio reikalų ministras pabrėžė, kad Egiptas smerkia Turkijos agresiją Šiaurės Sirijoje, pabrėždamas jos neigiamas politines ir humanitarines pasekmes. Tai buvo užfiksuota ir Egipto URM spaudos pranešimuose.
Lietuva laikėsi nuosekliai neutraliai Turkijos žmogaus teisų ir mažumų persekiojimo klausimais. Taip pat vengta viešumoje reikšti protestus.
Tačiau Lietuvos valstybės institucijų spaudos pranešimuose apie pokalbius su egiptiečiais Turkijos agresijos tema nebuvo net užsiminta. Panašios tylos Turkijos klausimais laikėsi ir kitos Baltijos valstybės bei Lenkija.
Jeigu tūlas Lietuvos pilietis klaustų, kieno pozicija jam turėtų būti artimesnė – Olandijos, kuri bekompromisiai pasisakė prieš tarptautinės teisės laužymą ir civilių žudymus – ar Lietuvos, kuri tylėjo? Atsakymas būtų vienareikšmis – olandai yra šaunuoliai. Liaudiška išmintis ir patirtis sako, kad tokia agresiją ignoruojant laikysena iššaukia dar didesnę agresiją. Tai turėjome suprasti iš analogiškų santykių su Rusija, tačiau valstybė vis nesugeba panaudoti lietuviškų patirčių panašiose situacijose.
Kol mes pataikavome Turkijai, Vidurio Rytai atkeliavo pas mus. Turkija pareiškė prieštaraujanti NATO gynybos planams Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Agresiją iš Turkijos pajutome dabar, prieš š. m. gruodžio 3-4 d NATO suvažiavimą Londone. Tampa akivaizdu, jog Erdoganas nori atsilyginti Vakarams ir dar labiau sutvirtinti sąjungą su Rusijai. NATO yra skaldomas, o NATO vienybę Turkija siūlo užtikrinti mainais už NATO pritarimą kurdų genocidui Sirijoje. Turkijos pretenzijos ir fatališka JAV nesėkmė Sirijoje yra problema, prie kurios mes visi prisidėjome nutylėdami ir pataikaudami Turkijos lyderio liguistoms ambicijoms.
Emmanuelio Macrono pagrindinė žinia apie tai, kad Europa išnyks, jeigu nesugebės mąstyti apie save kaip globalią galią, įgauna naują prasmę dabartinėje situacijoje. Macronas teigė, kad ES buvo sukurta kaip jaunesnioji JAV partnerė. Šis vaidmuo puikiai tiko, kol JAV atliko savo karinės globėjos vaidmenį. Prieš dešimtmetį ši JAV politika ėmė keistis. Dabar ES yra marginalizuojama globaliai tarp JAV ir Kinijos supervalstybių, ją spaudžia autoritariniai Rusijos ir Turkijos režimai.
Kol mes pataikavome Turkijai, Vidurio Rytai atkeliavo pas mus. Turkija pareiškė prieštaraujanti NATO gynybos planams Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Agresiją iš Turkijos pajutome dabar, prieš š. m. gruodžio 3-4 d NATO suvažiavimą Londone.
Pasak Prancūzijos prezidento, Europai trūksta suverenumo ir galios, o JAV atsitraukimas tapo jau įvykusiu faktu. ES laisva prekybos zona nesugeba sukurti ilgalaikės galios projekcijos. Panašiai kaip jos nesugeba ir vis labiau „išvalstybinama“ ir mažinamomis galiomis Lietuvos valstybė, atsisakydama vis daugiau savo funkcijų privataus verslo naudai.
Nežiūrint dabartinės situacija dramatizmo, išsakyto Macrono daug kam nepatikusiu būdu, akivaizdu, kad ES valstybėms atsiveria ir naujos galimybės. Jeigu turkai nesugebės įgyvendinti Londone savo planų blokuoti Baltijos ir Lenkijos valstybių gynybos planų žmogaus teisių ir kurdų bei kitų mažumų persekiojimo sąskaita, jiems bus suduotas rimtas smūgis. Taip pat būtų atremtos ir Rusijos intrigos Turkijos rankomis suardyti NATO sąjungininkų solidarumą ir apmuoginti Vakarų sąjungininkų politinius konfliktus ir pademonstruoti bejėgiškumą.
Turkijos pretenzijos ir fatališka JAV nesėkmė Sirijoje yra problema, prie kurios mes visi prisidėjome nutylėdami ir pataikaudami Turkijos lyderio liguistoms ambicijoms.
Erdogano pažeidžiamumas, ekonominiai sunkumai ir prarastas statusas, Rusijos planų žlugimas Vakaruose leistų ES valstybėms atstatyti savo politinio patikimumą ir pradėti kurti naują sisteminį ir strateginį ES naratyvą. Naujas naratyvas ir jį lydintys veiksmai stiprinant turėtų padėti telkti pastangas europinės gynybos ir užsienio politikos stiprinimui bei globalaus masto demokratinėms iniciatyvoms plėtoti. Bendro tikslo ir pavojaus pojūtis, drąsa ir iniciatyva turėtų prisidėti prie naujos ES strateginės doktrinos atsiradimo. Kita vertus, savarankiškesnę ES ir JAV mieliau norės ginti ir saugoti.
Kita vertus, E. Macrono pasiūlymai nesukuria naujų saugumo garantijų, nei kad valstybės gavo ES Steigimo Sutartyje. Šios garantijos praktiškai indentiškos NATO 5 straipsniui, tik be JAV karinės galės komponentės. Šios garantijos kaip ir NATO garantijų atveju yra taip pat neapibrėžtos ir reikalaujančios konsensuso ir politinės valios.
Sustiprinus ES, lotyniškas quid pro quo – kažkas už kažką – įgautų naują prasmę. ES valstybės nebūtų vien Turkijos, Rusijos ar JAV sandėrio ir kompromisų objektu. Įgavusi galios, ES galėtų tapti globalios politikos subjektu, ne tik saugančiu laisvę ir demokratiją, bet jas ir ginančiu.
