Nuomonės

2019.11.28 10:17

Egidijus Aleksandravičius. Neįmanoma misija? (IV) pasitikėjimo politika

Egidijus Aleksandravičius, istorikas, publicistas2019.11.28 10:17

Kartojimas (ypač svetimų minčių ir be nuorodų į autorius) yra akademinė nuodėmė. Žiniasklaidoje tai negalioja, nes visuomenės švietimo labui priminimas praverčia. Pamokslininkas ir mokytojas iš to gyvena. Kasdienybėje gali būti atleidžiamas senų anekdotų pasakojimas – svarbu, kad būtų savo vietoje ir savo laiku.

Todėl ir aš pasikartosiu, nes kadaise taip pradėjau vieną savo komentarą: „Paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje komunistų partijos sekretoriumi trumpam pabuvo toks Černenka. Anot kažkurio Vakarų radijo žurnalisto, jis buvo toks durnas, kad net anekdotų apie jį nebuvo.“

Šiandien tokie juokai tiesiog limpa prie mūsų dienų Lietuvos politinės scenos dekoracijų. Tiek daug kvailos banalybės, kad nėra ne tik būtino nuoseklaus politikos nagrinėjimo, bet ir linksmesnių anekdotų.

Atrodo, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia vadovaujasi kažkokiu sutrumpintu posovietinės galios pradžiamoksliu. Neprieštaraučiau, jei dar kas nors pridurtų, kad toli gražu ne tik jie taip elgiasi. Esminiu pastarojo dešimtmečio politikos ženklu buvo į maskuojantį audeklą įvyniotas nedemokratinio centralizmo siekimas nuo miškų urėdijų iki aukštųjų mokyklų, nuo šilumos ūkio, dujų ir elektros ūkio iki iš esmės nesuvaldomos atminties kultūros. Centralizuoti, kontroliuoti ir bausti – tai visa valdiška išmonė ir policinės viltys, kad mokesčių mokėtojų pinigais perkami privatūs komunikatoriai pateiks visa tai, tai kaip sėkmingos reformos istoriją.

Naujų dvarininkų vaizduotėje viskas centralizuojasi, primygtinai pamirštant sovietinius ypatumus, nuo kurių buvo bėgta prieš tris dešimtis metų. Tada buvo akivaizdu, kad ateities viltys turi sietis ne tik su valstybės nepriklausomybe, bet taip pat su visuomenės ir žmogaus laisve, su vietos ir funkcine savivalda, su privačia nuosavybe ir geriausia, ką galėjo ir gali duoti atsinaujinantis kapitalizmas, konkurencija ir žaidimu pagal įstatymais įtvirtintas taisykles, kurių laužymas yra nusikaltimas. Taip pat tikėta, kad valstybei ir jos valdžiai, lygiai kaip eiliniams piliečiams, taip pat galioja Konstitucija ir įstatymai.

Atrodo, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia vadovaujasi kažkokiu sutrumpintu posovietinės galios pradžiamoksliu.

Daug priežasčių nulėmė ankstyvųjų vilčių užtemimą, tačiau be konstitucinių pataisų imantis valstybės monopolių labai reikšmingose mūsų ūkinio gyvenimo srityse vis tiek padvelkia valdišku cinizmu. Jį primena skelbiniai (kažkas tarp valdiškos propagandos ir verslo skelbimų) apie didžiulius Ignitis pasiekimus ir pelnus. Apie kokį ekonominį išradingumą ir vadybos kokybes kalba monopolininkas, kuriam užtenka aritmetikos: pridėjai centą prie elektros ar dujų kainos, o čia ir pelno prieaugis. Žemiau žiūrint, savivaldos lygmenyje tą patį padarys, tarkime, šiukšlių verslas, kartu su vietos valdžia besidžiaugiantis galia, leidžiančia paimti atliekų išvežimo mokesčius iš negyvenamų sodybų savininkų. Kokioje kitoje srityje tai būtų įmanoma? Kur ir kas dar galėtų tokį biznį varyti?

Galbūt naujieji centralizatoriai taip įsivaizduoja auginantys pasitikėjimą valdžia.Tačiau pasitikėjimo neįmanoma centralizuoti, nes valdžiai korumpuojantis daugelis kartoja: absoliuti valdžia korumpuojasi absoliučiai arba centralizacija tik centralizuoja bendrąsias ydas. Tačiau šiandien politinis arklas verčia vagą po vagos.

Viena vertus, tikima kontrolės algoritmais ir smulkmeniškais reguliavimais. Giriamasi priimtų įstatymų ir poįstatyminių aktų gausa, pabrėžtinai rodant visuotiną valdžios nepasitikėjimą savu žmogumi – piliečiu. Jis nuolat, ir dar avansu, turi įrodinėti savo nekaltumą, tikrinamą technikos priemonėmis nuo melų detektorių iki plagijavimo programų. Lietuvoje plyšys tarp konstitucinės nekaltumo prezumpcijos ir politinės-teisinės tikrovės plečiasi. Nors būtų verta bent retsykiais pakartoti priešingą taisyklę: valdžia yra visada kalta, nebent bus įrodyta priešingai. Bent retsykiais pasižiūrėkime į (ne)pasitikėjimą matuojančių apklausų rezultatus.

Giriamasi priimtų įstatymų ir poįstatyminių aktų gausa, pabrėžtinai rodant visuotiną valdžios nepasitikėjimą savu žmogumi – piliečiu

Yra ir kitas aspektas, leidžiantis įžvelgti išvirkščią šio reiškinio pusę. Visuotinio nepasitikėjimo aistra yra palanki biurokratinio aparato reikšmingumui ir dauginimuisi. Kita vertus, padorūs, gabūs ir geravaliai administratoriai patys kenčia nuo įteisinto įtarumo, nuo kvailo bandymo reglamentuoti ir nurodinėti, vietoje leidus kūrybiškai dirbti. Tautos gerovės plotmėje tai yra labai įtartinas, nepasvertas, skurdaus krašto brangius resursus eikvojantis polinkis. Ar tik nebus taip, kad gabių, išsilavinusių, žmogiško jautrumo nepraradusių valstybės tarnautojų svarbiuose postuose nebesurandame ne tik dėl santykinai nedidelių algų?

Mėginčiau, ir ne pirmąkart, įrodinėti seną ir šalikelėje paliktą teiginį: pasitikėjimas yra geresnė, taupesnė ir žmogiškos būties prasmes atverianti laikysena. Net kaskart (dažnis – svarstytinas dalykas) apgaunamas, bet protingas verslo savininkas ar (ir) vadybininkas vis tiek nujaučia, kad žiūrėti į visus partnerius ir klientus kaip į potencialius vagis, yra pražūtingas akligatvis. Bet ar yra vilties, kad pakeliui į bendrąjį gėrį mes galime išvengti to, kas gerovės valstybės svajones pavers valdžios gerovės tikrove? Sakysite, skamba kaip kalėdinis linkėjimas? Taip, taip ir yra.

Taip pat skaitykite