Sveiki atvykę į gerovės valstybę – čia lyja vaiko pinigais, didėja pensijos ir mokytojų atlyginimai. Čia milijardas iškilmingai išdalinamas milijonui. Čia turint tris butus sostinėje galima gauti nemokamą Seimo viešbutį ir valstybės sąskaita pakeliauti, pasaulį pamatyti, skaniai pavakarieniauti.
Čia galima lengvai bandyti tapti viceministru vos 24-erių vien už tai, kad esi kažkieno sūnus. Galų gale, galima ir ūkiškiau – nusitiesti sau gatvę iki namo.
Ko ne gerovės valstybė?
Sakoma, jeigu žmogus sau ilgai ir nuobodžiai kartos tą pačią mantrą, tai galiausiai tuo ir patikės. Gerovės valstybė Lietuvoje tapo naująja mantra, kuri skamba iš visų tribūnų, kuriamos naujos partijos, kurių pavadinime turi būtinai atsirasti žodis „gerovė“. Visos Lietuvos įvaizdžio strategijos gali drąsiai keliauti į šiukšlių dėžę, juk mes naują brandą jau turime!
Nesinori gadinti beįsisukančio vakarėlio, bet realybė yra visai kita. Patogūs – štai tokie mes visi, piliečiai, tapome šiai valdžiai. Kiekvieną kartą, kai valdžia susimauna ir nepateisina lūkesčių, atbėga piliečiai ir sako: nieko tokio, mes susimesime! Tai jau tapo tiek įprasta, kad net sunkiai pastebima.
Nėra pinigų Alytaus ugniagesių premijoms? Nieko tokio, mes susimesime. Nėra pinigų pastatyti laikinus namus onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimoms? Nieko tokio, mes susimesime. Nėra pakankamai paramos neįgalius vaikus auginančioms šeimoms? Nieko tokio, paaukosime. Švietimo lygis apgailėtinas? Nieko tokio, už papildomus pinigus pasamdysime korepetitorius. Eilės pas gydytoją specialistą reikia laukti mėnesį? Nieko tokio, nueisime privačiai ir sumokėsime papildomai.
Patogūs – štai tokie mes visi, piliečiai, tapome šiai valdžiai. Kiekvieną kartą, kai valdžia susimauna ir nepateisina lūkesčių, atbėga piliečiai ir sako: nieko tokio, mes susimesime!
Dar absurdiškesnė situacija Lietuvą ištiko 2015 metais, kai žmonės ėmė rinkti pinigus Policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ darbuotojų liemenėms. Toks Lietuvos žmonių pilietiškumas šaukte šaukia: valdžia nesusitvarko, tad susitvarkysime patys.
Nesupraskite manęs klaidingai, aukojimui pritariu ir pati aukoju, tačiau reikalo esmė kita – mes tapome patogūs. Juk valdžiai nebereikia sukti galvos, iš kur paimti pinigų ugniagesių premijoms – gerieji žmonės suaukojo. Ir taip daugelyje sričių. Pinigų amžinai trūksta, tačiau kelionėms, Seimo saldainiams, užsakomiesiems straipsniams žiniasklaidoje jų visada stebuklingai atsiranda.
Tačiau, paaukoję kažkuriai akcijai, ypač prieš Kalėdas, savo pinigų, kitą dieną skaitome, kaip ministras turistauja po pasaulį, o Seimo narys naudojasi mūsų pinigais nakvynei viešbutyje, tuo pat metu uždirbdamas iš nuomos. O paklausti, kiek pinigų atneša toks versliukas, arogantiškai pareiškia: „Kiek reikia, tiek atneša.“ Jeigu Seimo viešbutyje negyvena patys, apgyvendina savo vaikus.
Nesupraskite manęs klaidingai, aukojimui pritariu ir pati aukoju, tačiau reikalo esmė kita – mes tapome patogūs. Juk valdžiai nebereikia sukti galvos, iš kur paimti pinigų ugniagesių premijoms – gerieji žmonės suaukojo. Ir taip daugelyje sričių.
Todėl nestebina, kad neseniai atlikta apklausa parodė, jog net pusė Lietuvos vaikų būtų linkę nuslėpti mokesčius valstybei. Tai yra mūsų piliečiai, kurie mokesčių dar nemoka, bet jau yra nusivylę sistema.
Lengva būtų numoti ranka ir apkaltinti tų vaikų tėvus, mat tokį suvokimą vaikai dažniausiai perima būtent iš jų. Bet gal metas atsisukti veidrodį į save ir pažiūrėti tiesai į akis? O tiesa yra ta, kad visi mokesčius mokantys piliečiai kasdien sau užduoda klausimą, ar jų mokesčiai panaudojami sąžiningai ir nukeliauja ten, kur labiausiai reikia? Negana to, tuos sąžiningus mokesčių mokėtojus dar ir bausti nori – sako, per daug uždirbate, reikia dalintis.
Metas nustoti kalbėti apie gerovės valstybę ir pradėti kalbėti apie pasitikėjimą. Valdžioje atsidūrę žmonės, kurie rinkimuose gauna didžiulį rinkėjų pasitikėjimo kreditą, turi pagaliau suprasti, kad be pasitikėjimo nesukursi jokios gerovės, o juolab jokios valstybės. Gaila, kad tas pasitikėjimo kreditas taip greitai ir lengvabūdiškai išbarstomas. Kol vėl neprireikia stovėti su ištiesta ranka, prašant eilinį sykį „susimesti“. Tik ar nebus taip, kad tokiu būdu sukursime ne gerovės, o sumestinę valstybę?
