Nuomonės

2019.11.26 10:30

Virginijus Savukynas. Kuo svarbus 1863 metų sukilimas 21 amžiuje?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2019.11.26 10:30

Graži 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikų laidotuvių ceremonija atskleidė gerokai daugiau, nei galėtume pagalvoti iš pirmo žvilgsnio.

Taip, buvo priminta visuomenei, kad šis sukilimas nebuvo vien tik „lenkų reikalas“, kaip ilgą laiką buvo teigiama net istorikų. Detalesnis žvilgsnis rodo, kad į sukilimą noriai jungėsi ir valstiečiai, kurie kalbėjo tik lietuviškai. Caro valdininkams tai buvo didelė mįslė: kodėl jie tai daro? Juk vos prieš pora metų caras paleido juos iš baudžiavos, jie turėtų būti dėkingi, o daro priešingai: ima dalgius, tiesinasi ir taikosi nukauti Rusijos kareivį.

Žinojimas, kas yra okupantas, pleveno ne tik tarp bajorų, bet ir tarp lietuviakalbių valstiečių. Tačiau yra dar vienas dalykas. Jį užčiuopė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda jausmingoje kalboje: „Savo šalyse vis randame bevardžių mirties duobių su aukų – antisovietinės kovos partizanų, nužudytų raudonojo režimo, – palaikais. Šiandien prisimename ir juos, lenkų „nepalaužiamus prakeiktus karius“, lietuvių „miško brolius“, ir kitus. Nes visi jie – ir žuvę prieš 150, ir prieš 70 metų – mūsų tautoms yra laisvės didvyriai. Visus juos ištiko toks pats likimas: pasmerkimas, garbės nuplėšimas, nužudymas, užmarštis. Bet mes šičia, Vidurio Europoje, su tuo niekada nesusitaikėme. Puoselėjome atminimą, nepaisydami nutylėjimų, garbinome jų žygius tyliai, namuose ir kapinėse. O šiandien darome tai iškilmingai, kartu, nes vėl esame laisvi žmonės, savo suverenių valstybių piliečiai“.

Kovos už laisvę, jų atmintis – štai kas yra mūsų – Vidurio Europos – geopolitinis kodas, kurio dažnai nesupranta vakariečiai, priešingai negu Kremlius, kuris su tu kovais visais įmanomais informacinio karo pabūklais. Mūsų kraštams teko labai sudėtingas likimas. Per paskutinius du šimtus metų mes ne tik buvome ne kartą okupuoti, bet buvo kvestionuojama netgi mūsų tautų egzistencija. Mes išlikome todėl, kad nepasidavėme, kovojome. Ir būsime tol, kol prisiminsime šias kovas, kol jos bus mūsų tapatybės dalimi.

Šią pamoką išmoko lenkai ir lietuviai. Ukrainiečiai irgi po Krymo okupacijos, karų rytinėse šalies dalyse suprato, kad už laisvę reikia kovoti. Gerokai daugiau klausimų iškyla dėl baltarusių. Ar jie bus pasiglemžti Rusijos, ar vis dėlto pavyks jiems išlikti. Atsakymas priklauso nuo to, ar jie norės kovoti – nebūtinai karine jėga – už savo laisvę.

Tai nėra romantizmas, tai yra mūsų regiono geopolitinis kodas, būtinybė, jei norime išlikti. Ir tai yra ypatingai svarbu šiandienos pasaulyje, kuris labai greitai keičiasi, iškyla abejonių dėl tokių saugumo struktūrų kaip NATO ar dėl Europos Sąjungos tikslingumo. Šiame transformacijų amžiuje mes negalime tapti tik paprasta geografine erdve, kurią dalinsis galingos pasaulio valstybės. Mes turime parodyti, kad esame, kad negalima ignoruoti mūsų valios, kur mes norime būti ir kaip gyventi. Būtent tai geriausiai išreiškia mūsų kovų už laisvę prisiminimas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.