Nuomonės

2019.11.24 11:44

Libertas Klimka. Pažymint mokslo šviesulio Tomo Žebrausko 305-ąją gimimo sukaktį

Libertas Klimka,etnologas2019.11.24 11:44

Šiandien, lapkričio 24 dieną, sukanka 305-eri metai, kai gimė mūsų krašto tiksliųjų mokslų ir architektūros šviesulys VU profesorius Tomas Žebrauskas. Su jo vardu siejama  tiksliųjų mokslų reforma senajame universitete, fizikos prietaisų kabineto ir astronomijos observatorijos įkūrimas, inžinerijos ir aukštosios matematikos dėstymo pradmenys.

Šis iškilus žmogus – Apšvietos epochos asmenybė – architektas, matematikas, fizikas. Deja, istoriografijoje esama tik fragmentiškų žinių apie T. Žebrausko gyvenimą. Manoma, kilęs buvo iš Žemaitijos; įstojęs į Jėzuitų ordiną, mokėsi Naugarduko kolegijoje, o vėliau Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir teologiją.

17 a. viduryje mūsų valstybės vadovai bei įtakingieji didikai ėmė suprasti, kad tik švietimas gali pristabdyti ekonominį bei politinį valstybės smukimą, kartu atitolinti ir pavojų prarasti nepriklausomybę. Tad reformomis rimtai susirūpinta ir Vilniaus universitete. Gabesnius auklėtinius, būsimuosius akademijos profesorius, imta siųsti stažuotėms į užsienio mokslo centrus. Tarp jų buvo ir T. Žebrauskas, nuo 1750-ujų porą metų tobulinęsis Vienoje ir Prahoje. Grįžęs į Vilnių, savo inauguracinėje profesoriaus kalboje pareiškė: „Tik fizika gali išgydyti filosofiją“. Mat moksliniuose tyrimuose jau buvo imta naudoti empirinę metodologiją; pats tas laikas diegti ją ir į universitetines studijas. Ogi dėstant fizikos pagrindus, tiesiog būtina turėti prietaisų rinkinį; tik tada aiškinamieji dalykai bus įrodomi, įsimintini. Vilniaus meistrai pagal profesoriaus nurodymus sugebėjo pagaminti pirmuosius fizikos įrenginius – dvi elektrines mašinas ir oro siurblį. Beje, fizikos bandymus T. Žebrauskas savaitgaliais demonstruodavo ir viešai, – tai netrukus tapo krašto diduomenės pamėgta pramoga. Ypač visus žavėdavo elektros reiškiniai, kaip tuomet sakydavo – „pokštai“. Šis magnatų susidomėjimas mokslo naujovėmis universitetui buvo naudingas, – padėdavo gauti finansinę paramą įrangai įsigyti, bibliotekai papildyti, observatorijos statybos darbams.

Studentams profesoriaus dėstytame mechanikos kurse iš esmės jau kalbama sąvokomis, kurias suformulavo didysis fizikas Izaokas Niutonas. Matematikos disciplinoje T. Žebrauskas pirmasis įvedė integralinio ir diferencialinio skaičiavimo dėstymą. O egzaminų programoje įterpta ir specifinių geodezijos klausimų – tai dirbamų laukų skirstymas į „žemdirbiams patogius“ plotus. T. Žebrauskui rūpėjo ir matininkystės tvarkymas valstybės mastu; jis atkreipė savo mecenato kunigaikščio M. K. Radvilos dėmesį į tai, kad matininkus egzaminuoti ir pažymas jiems išduoti reikėtų tik universitete.

Kitas didelis mokslininko rūpestis – astronomijos observatorijos projektavimas ir statyba. Pagrindine jos rėmėja tapo grafienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė, taip įamžindama savo atminimą Lietuvos mokslo istorijoje. Observatoriją buvo nutarta statyti virš senosios kolegijos pastato. Projektavo pats T. Žebrauskas; jis, beje, laikomas vienu iš vilnietiškojo baroko architektūros kūrėjų. Statyba prasidėjo 1752 m., dar tais pačiais metais mūro darbai buvo baigti, uždengtas ir stogas. Observatorija, tai – Baltoji salė, virš jos prietaisų paviljonas ir stebėjimų aikštelė, taip pat du grakštūs bokšteliai. Ir šiandien tai senojo universiteto ansamblio, o ir viso Vilniaus senamiesčio puošmena. Žavus tas observatorijos išorinis bei vidinis dekoras su astronomine simbolika. Vieną iš dviejų išlikusį bokštelį puošia armiliarinės sferos ir vėtrungė su vyskupo V.Protasevičiaus, universiteto steigėjo herbo simboliais, labai tinkančiais observatorijai – tai pusmėnulis su dviem žvaigždėmis. To meto astronominiai prietaisai pavaizduoti Baltosios salės tarpulangių dekore. Senoji Vilniaus observatorija yra ketvirtoji pagal amžių iš dabar veikiančiųjų Europoje.

Iš observatorijos prietaisų iki mūsų dienų išliko ir pats pirmasis – tai veidrodinis teleskopas su oda aptrauktu vamzdžiu ir mediniais altazimutinio nustatymo sraigtais; prietaisas papuoštas žalvario žiedais bei auksuotu ornamentu. Odoje įspausti žodžiai skelbia, kad šį teleskopą „Šviesiausiasis kunigaikštis Vilniaus vaivada Mykolas Radvila dovanoja Vilniaus akademijai astronomijos tikslams“. Net nelaukdamas, kol observatorija bus galutinai įrengta, profesorius T. Žebrauskas pradėjo stebėjimus. Pirmasis jo darbas – Vilniaus geografinės platumos nustatymas. Tam reikėjo išmatuoti kampą, kuriuo matoma Šiaurinė žvaigždė. Matavimus profesorius atliko gana originaliai, be kampomačių prietaisų, tačiau labai kruopščiai, – rezultatas visai nedaug skiriasi nuo tikrosios vertės.

Be tiksliųjų ir taikomųjų mokslų dėstymo, T. Žebrauskas turėjo daug rūpesčių projektuodamas Jėzuitų ordinui bažnyčias ir kolegijų pastatus bei prižiūrėdamas jų statybą. Mirė 1758 m. kovo 18 d. Vilniuje, eidamas 45-uosius; kaip rašoma nekrologe, rūpesčių ir darbų nukamuotas. Palaidotas garbusis profesorius buvo Šv. Jonų bažnyčios požemiuose. Paminklas nepaprasto talento kūrėjui – jo projektuota Kražių bažnyčia, vėlesniais laikais tapusi lietuvių kovos už prigimtines teises simboliu. Vilniaus universiteto istorijoje profesoriaus T. Žebrausko darbai ženklino naują mokslo ir švietimo raidos etapą. Tenka tik stebėtis, kad iškilusios realios grėsmės prarasti valstybingumą akivaizdoje buvo surasta intelektinių pajėgų bei finansinių lėšų švietimo reformai, siekiant jį pakelti iki europinio lygio.

Įžymiojo astronomo gimimo sukaktį pažymės ir dangaus skliauto reiškiniai, – šiandien vakare šviesioji Vakarė – Veneros planeta priartės prie Jupiterio neaukštai iškylančiame Šaulio žvaigždyne. Šis įspūdingas dviejų planetų žibintas tarsi sako, kad ir mūsų kraštas geba išugdyti genialias asmenybes.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi