Šiandien daug kalbama apie gerovės valstybę. Tai, žinoma, gerai. Šios diskusijos formuoja viešą sutarimą, jog universali gerovės sistema yra mūsų siekiamybė. Tiesa, aukščiausių politikų kalboms apie gerovės valstybę stinga turinio ir strateginių žingsnių, kaip jos siekti. Dėl to tikėtina, jog jos viso labo liks tik kalbomis.
Neverta veltis į diskusiją apie tai, kad yra keli gerovės valstybės modeliai. Socialiniuose moksluose ši tezė tapo banalybe. Akivaizdu, kad šalys, turinčios skirtingą kultūrinę ir politinę istoriją, skirsis ir savo socialinės gerovės užtikrinimu. Lyginti šiuos modelius verta, tačiau tai nebūtinai padės suprasti gerovės valstybės atsiradimo prielaidas, sykiu ir tai, kad jos geriausi laikai jau praeityje.
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje sukurta gerovės valstybė buvo atsakas į kapitalizmo nestabilumą. Sykiu tai buvo daugelio metų vykusio ekonominio ir politinio konflikto pasekmė. Ką turiu omeny?
Pramoninio kapitalizmo pagrindas yra privačia nuosavybės teise kontroliuojamos gamybos priemonės, kurios jų savininkams leidžia samdyti darbą. Kapitalo savininkai ne tik kontroliuoja gamybos procesą, jiems priklauso darbuotojų sukuriamas produktas.
Dirbantieji, neturėdami nepriklausomo pragyvenimo šaltinio, yra priversti parduoti savo darbo jėgą už atlyginimą. Teisiškai darbo jėgos pirkimas ir pardavimas rinkoje yra lygiaverčiai mainai. Juk darbuotojai už savo darbą gauna iš anksto suderėtą atlyginimą. Visgi, teorinė kapitalistinio gamybos proceso analizė demonstruoja, kad pridedamoji vertė, o sykiu ir pelnas, atitenkantys kapitalo savininkui, yra kuriami nusavinant dalį darbuotojų darbo laiko už jį nesumokant.
Tokiu būdu kapitalo ir darbo interesai yra radikaliai priešingi: darbdavys, išnaudodamas darbą, siekia generuoti kiek įmanoma didesnį pelną, o darbuotojai siekia kiek įmanoma didesnės jų darbo metu sukuriamos vertės, t. y. didesnio darbo atlygio.
Nuo pat 19 a. antrosios pusės ši teorinė analizė reikšmingai įtakojo išsivysčiusių kapitalistinių visuomenių politiką. Gimė gerai organizuotas darbininkų judėjimas: profesinės sąjungos, socialdemokratinės partijos, jų leidžiama spauda, klubai ir kitos organizacijos. Darbininkai siekė ne tik iškovoti geresnes darbo sąlygas, bet ir transformuoti kapitalistinę visuomenę. Didysis darbininkų politinis tikslas 20-ojo a. pradžioje buvo socializuoti gamybos priemones. Vyko nuožmi kova masinių streikų ir lokautų pavidalu.
Gamybos priemonių socializavimas niekada nebuvo įgyvendintas Vakarų Europoje. Kas buvo įgyvendinta – tai kompromiso politikos sukurta gerovės valstybė. Anksčiau gatvėse ir fabrikuose vykusi kova tarp darbo ir kapitalo buvo perkelta prie derybų stalo 20 a. viduryje. Taip gimė socialinis dialogas aukščiausiu politiniu lygiu trišalėse tarybose. Profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir vyriausybės atstovai, priimdami kompromisus, derėjosi ne tik dėl užmokesčio, bet ir dėl kitų darbo sąlygų ir bendro gyvenimo principų.
Per kelis pokario dešimtmečius gimė svarbiausi gerovės valstybės elementai. Tai ir socialinė apsauga, platus viešasis sektorius, sveikatos apsauga, keturių pakopų nemokama švietimo sistema, apsaugos sistema nuo struktūrinio nedarbo, aukšti atlyginimai, kapitalo kontrolė, visuomenei reikšmingų pramonės šakų valstybinės įmonės, vartotojų apsauga, progresiniai mokesčiai, aštuonių valandų darbo diena. Sukurta mišri ekonomika reiškė, kad, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose maždaug 50 % ekonomikos buvo ištraukta iš rinkos santykių. Gerovės sistemos sukūrimas lėmė milžinišką socialinį progresą.
Visa tai ėmė keistis 20 a. pabaigoje. Profesinių sąjungų galia sumažėjo, o kapitalo galia išaugo. Taip pat įvyko ekonomikos transformacija: dalis sunkiosios pramonės išsikėlė iš Europos, be to, išaugo paslaugų sektorius. Kai kurios gerovės valstybės teikiamos paslaugos buvo privatizuotos arba yra tiekiamos abejotinos viešosios-privačios partnerystės būdu. Išaugo socialinė nelygybė ir atskirtis.
Tokia yra objektyvi tikrovė šiandien. Kurti gerovės valstybę šalyje, kurioje dalyvavimas profesinėse sąjungose yra vos 10 %, yra sunku. Visgi, bandyti verta. O pradėti būtų galima kad ir nuo progresinių mokesčių įvedimo ir didesnio turto apmokestinimo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
