Nuomonės

2019.11.18 13:25

Ramūnas Bogdanas. Portfeliai ir koridoriai Briuselyje

Ramūnas Bogdanas, apžvalgininkas2019.11.18 13:25

Europos Parlamentas yra milžiniška institucija. Pastatas toks didelis, kad jame be pagalbos kelio nerasi. Nuorodų beveik nėra, todėl gelbėja taisyklė: „žinai žodį – rasi kelią“. Kreiptis reikia ne į naujokus ar lankytojus. Praeivių spiečiuje reikia ieškoti žmogaus, kurio apranga, laikysena, veido išraiška liudija jį esantį šių labirintų senbuviu. Juos išties galima atpažinti daugiakalbėje minioje. Jie čia tikrieji šeimininkai. Išrinktieji parlamentarai neturi kitos išeities, kaip atsiduoti jų diktatui.

Stiklo rūmuose Briuselyje dirba tūkstančiai žmonių. Jeigu EP imtų šokti kaip pageidavimų koncerte, greitai ES paskęstų chaose. Tačiau EP dirba kaip laikrodis. Nuoseklumas, dienotvarkė ir minutės yra akylai saugomos mechanizmo dalys, kurios užtikrina 500 mln. žmonių atstovų rezultatyvų darbą.

Šiemet per rinkimus europiečiai atnaujino savo deputatų korpusą net 60 proc. Pirmus mėnesius didžioji dalis parlamentarų tik mokosi, kaip nepaklysti pastate ir procedūrų taisyklėse. Juos vedžioja ir taisykles kala senoji biurokratijos gvardija, per 50 metų sustygavusi visą orkestrą su kuluarais.

Vien toks keistas ritualas, kaip kraustymasis į Strasbūrą įstatymo numatytai sesijai paliudija, jog aparatas savo lizdo veiksmus nušlifavęs iki tobulybės. Jie nesigilina, ar kraustymasis pirmyn atgal tarp Briuselio ir Strasbūro yra beprasmiškas pinigų švaistymas, palikdami politinį klausimą politikams. O patys tiesiog tobulai žaibu supakuoja kalnus reikalingų popierių bei įrangos į dėžutes pagal seniai išdirbtas schemas ir permeta jas iš vieno miesto į kitą. Parlamentarai nesitrukdo: jie posėdžiauja, pietauja ir keliauja.

Po šių metų rinkimų didžiosios frakcijos susitraukė, o jų sąskaita paaugo mažesnės frakcijos. Bendram sutarimui pasiekti politikams reikia dar daugiau įsiklausymo ir kompromisų tarpusavyje. Vyriausiojo komisaro rinkimai gerai parodė, ką atneša pokyčiai.

Nuo meškos bėgo – ant vilko užbėgo

Kadenciją baigęs Jeanas-Claude`as Junckeris savo laiku perėjo visus EP komitetus ir frakcijas, telkdamas sau palaikymą. Šių metų spitzenkandidatas – taip vadinamas pagrindinis kandidatas nuo rinkimus laimėjusios partijos – buvo Manfredas Weberis nuo Europos Liaudies partijos (EPP), tačiau Vadovų Taryboje jis nepraėjo, ir jo vieton pasiūlyta Ursula von der Leyen.

Europos Parlamentui ji buvo per mažai pažįstama, per mažai girdėta, ir ją patvirtino vos 9 balsų persvara. Faktiškai Emmanuelio Macrono veto dėl M. Weberio prakišo silpną paramą turinčią ES premjerę.

Už tai didžiausia parlamento frakcija jam atlygino, atmesdama pirmą Prancūzijos kandidatę į komisarus. Tačiau Liaudies partija yra patyręs racionalus žaidėjas ir toliau savo ambicijų nedemonstravo, pritardama antrajam kandidatui.

Pirmoji kandidatė Sylvie Goulard susilaukė priekaištų, kad jos darbo laukas bus pernelyg platus, kad ji naudojo EP atlyginimą gaunantį darbuotoją prancūziškiems politiniams reikalams tvarkyti, jog nepakankamai paaiškino, už ką gaudavo 10 000 JAV dolerių per mėnesį iš vieno JAV analitinio centro.

E. Macronas nurijo piliulę ir vietoj jos atsiuntė Thierry Bretoną. Parlamentas pakišo kiaulę Prancūzijos prezidentui, ir atgal gavo prancūzišką vilką. T. Bretonas daug metų sukosi aukščiausiuose Prancūzijos verslo sluoksniuose, kažkada dirbo drauge su E. Macronu.

Nežiūrint to, EP daugumai šįkart neužkliuvo, kad jis neprabuvo rekomenduojamo dvejų metų atšalimo laikotarpio, o tiesiai iš verslo šoka vadovauti ES vidaus rinkai. Šitame lauke jis lengvai gali įsivelti į interesų konfliktą, palaikydamas didįjį verslą, kurį E. Macronas įsivaizduoja turintį tapti „Europos čempionais“.

Jei liberalei makronietei S. Goulard priekaištauta, kad jai priskiriama sritis yra per plati aprėpti, tai buvusiam liaudies partijos nariui tokių pastabų nebeteko, nors jo kompetencijos yra siauresnės nei pirmosios kandidatės. Nulėmė politinė logika.

Žinant E. Macrono ambicijas perimti ES lyderystę iš Angelos Merkel, galima spėti, kad vetuodamas M. Weberį, jis to ir siekė: susilpninti komisijos balsą, kad jis pats labiau girdėtųsi.

Prancūzijoje jam reikštis nebėra kur, jo populiarumas trinasi kažkur grindjuostės aukštumose. Susimovęs namie, dabar jis eina susimauti platesnėje arenoje. Bėda, kad jo išmindžiotą lauką paskui teks gaivinti kitiems, kai jis pats, pamirštas ir nuliūdęs dėl jo neįvertinusio pasaulio, mirkys kruasaną kavoje, kurią jam rūpestingai patieks žmona.

Užskaitys kaip žalią, nors nežaliuoja

Aršios kautynės dėl komisarų personalijų dar labiau silpnintų U. Von der Leyen poziciją. Dėl šios priežasties šiemet kandidatams lengviau, nei buvo tiems, kurie taikė į J.-C. Junkerio komandą. Žalieji pakankamai pasirodė, nubalsavę prieš U. von der Leyen, todėl dabar priėmė iš jos Virginijų Sinkevičių, nors Žaliųjų frakcijos lyderė Ska Keller atvirai pripažįsta nelaikanti jo žaliuoju.

Bet ji tuoj pat mušasi į krūtinę dėl jo tolerancijos, kai žurnalistas per seminarą jos paklausia, kodėl ji pritarė seksualinių mažumų negerbiančiam kandidatui. Matyt, komisarui V. Sinkevičiui teks dar nesyk pralėkti EP rūmų koridoriais, susisupus į vaivorykštinę vėliavą, ar kitaip įtikinėti Briuselio burbulą, kad jam nesvetimos europietiškos vertybės, nes kilus bent menkiausiai kontraversijai, iš maišo bus ištraukiama Trumpo kepuraitė ar panašus palikimas iš Lietuvos.

S. Keller taip neturėjo kuo teisinti paramos šiam kandidatui, kad ėmė dirbtinai optimistišku balsu suokti, jog V. Sinkevičiaus partija namuose darosi vis atviresnė visuomenei. Galite įsivaizduoti?! Jautėsi, kad pati S. Keller žino tikrąją situaciją, bet politinės dėlionės šiuo atveju Europos Parlamento Žaliesiems svarbiau.

Ką gali reikšti išplėstos funkcijos?

Artėjant komisijos tvirtinimui, U. von der Leyen nusileido sociastų reikalavimui ir padarė pakeitimus kelių komisarų pareigybių apibrėžimuose. V. Sinkevičiui prie aplinkos ir vandenynų dar priskyrė žvejybą.

Ar nekeista, kad ši sritis priskiriama komisarui iš šalies, kuri sunaikino savo turėtą žvejybos laivyną ir kuri praktiškai beveik nesusiduria su pasaulinėmis pramoninės žvejybos vandenynuose problemomis? Dviem nesusisiekiantiems indams saveikauti sunku. Skamba panašiai, kaip delfinams pavesti kalnų ožių priežiūrą.

Nebent taip paruošiamas laikinas postas vis dar nepateiktam britų komisarui, kuriam su svariais argumentais galima būtų atidalinti vandenynus ir žvejybą, – juk kas paneigs Jungtinės Karalystės ilgaamžę patirtį pasaulio jūrose? Gražus gestas atsisveikinant, kad draugiškais prisiminimais klotum pagrindus ateičiai.

O Lietuvos komisarui teliktų tylomis pasislinkti, nes žaliavalstiečių deleguotas žmogus yra be spalvos ir be svorio – tiek jam pridėti, tiek iš jo atimti jokių sunkumų nesukelia.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.