Nuomonės

2019.12.01 09:15

Sostinės Šv. Stepono gatvėje – žydų gyvenimo pėdsakai: nuo mariavičių kongregacijos iki saldainių fabriko

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2019.12.01 09:15

Su senamiesčiu besiribojant Šv. Stepono gatvė ne visada buvo miesto centre. Tol, kol Vilnių juosė gynybinė miesto siena, nugriauta palaipsniui Rusijos imperijos valdžios 18–19 a. sandūroje, Šv. Stepono gatvė dar 18 a. antrojoje pusėje buvo gana prastai apgyvendinta teritorija už miesto.

Iš miesto į ją vedė vieni iš devynių gynybinės sienos vartų – Rūdninkų. Pats gatvės pavadinimas kilęs nuo jos gale, toliausiai nutolusiame nuo buvusių Rūdninkų vartų, stovėjusios Šv. Stepono bažnyčios. 18 a. joje klebonavęs kunigas Steponas Turcinavičius (m. 1773, Stefan Turcinowicz) buvo įkūręs mariavičių – Maria vitae – Marijos gyvenimo – moterų kongregaciją. Jos pagrindiniu tikslu buvo nekrikščionių moterų ir merginų, daugiausia žydžių, atvertimas į katalikybę.

Šios kongregacijos išskirtinumu buvo ne tik bandymas paviršutiniškai apmokyti esminių krikščionybės tiesų bei atlikti krikšto apeigas, bet rūpintasi ir naujakrikščių ateitimi: jos buvo mokomos amatų paslapčių ar stengiamasi jas sėkmingai ištekinti.

Šios savitos socialinės veiklos buvo imamasi, tikintis suteikti bent minimalius prisitaikymo naujoje aplinkoje įgūdžius. Kita vertus, taip tikėtasi sumažinti grįžimo į judaizmą tikimybę. Tad Šv. Stepono gatvės gale esančioje bažnyčioje buvo pakrikštyta žymi dalis tokį sprendimą laisva valia ar su prievarta priėmusių žydžių. Nors tikslių duomenų nėra, bet mariavičių veikla buvusi gana rezultatyvi, manoma, kad vien Vilniuje buvo pakrikštyta apie keturis šimtus konvertičių.

Vilniaus žydai, daugiausiai gyvendami susispietę mieste, nebuvo linkę kurtis už sienos mūrų, nors 1764–1765 m. visuotiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašyme žydai minimi kaip gyvenantys ir Šnipiškių ir kiek tolimesniame Antakalnio priemiesčiuose.

Antrasis po poros dešimtmečių atliktas žydų surašymas jau rodo žydų kūrimąsi ir artimuosiuose priemiesčiuose, anapus Vilniaus gynybinių įtvirtinimų – keliuose namuose gyveno teritorijoje už Rudininkų vartų – Šv. Stepono gatvėje. Masiškesnis žydų kūrimasis šioje gatvėje prasidėjo 19 a. bei 20 a. pradžioje, kai plečiantis miestui ir nelikus nuo jo priemiesčius skyrusios gynybinės sienos ši dalis tapo patogi gyventi, plėtoti verslus, o ir choralinė sinagoga buvusi visai čia pat.

Intensyvaus žydų gyvenimo šioje gatvėje reliktu yra 5-ąjame Šv. Stepono gatvės name išlikusi jidiš ir lenkų kalbomis sienoje užrašyta saldainių fabriko „MINION“ reklama. Saldumynų gamyba veikiausiai pelno davė ne ilgą laiką, nes 20 a. trečiajame dešimtmetyje fabriko patalpos buvo perstatytos pritaikant jas butams, o dalyje patalpų įsikūrė Rebekos Vainer gaiviųjų gėrimų ir gazuoto vandens įmonė, pavadinta „Mineral“.

„MINION“ reklamą iš gatvės buvo galima matyti ir sovietmečiu, tačiau, prieš keliolika metų, restauruojant prastos būklės pastatą, saldainių fabriko reklama atsidūrė 5-uoju numeriu pažymėto pastato vestibiulyje – jei durys yra atviros, galite drąsiai pamėginti užeiti.

Šioje senojo Vilniaus mastais netrumpoje gatvėje XX a. pradžioje veikė ir kitos verslo įmonės. Pavyzdžiui 6-ąjame gatvės name – Šloimos–Zavelio Šreberko spaustuvė, dar už kelių namų toje pačioje gatvėje buvo įsikūrusi ir socialistų demokratų partijai Poaley Sion (פועלי ציון; Siono darbininkai) priklausiusi spaustuvė Der Hamer ( jid. דער האַמער; lt. kūjis).

Šios gatvės istorija ne tik marga ir įvairi, bet ir joje gyvenę žmonės buvo vargšai ir turtingi, lydimi sėkmės ir bedaliai paskendę savo kasdienybės rutinoje.

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.