Nuomonės

2019.11.14 11:43

Zigmas Vitkus. Kijevo Babin Jaras: kaip sovietai (su)naikino šią genocido vietą

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2019.11.14 11:43

Naciai išžudė daugumą Rytų Europos žydų, o sovietinis režimas padarė viską, kad ši tragedija būtų užmiršta, o jei ir atsimenama, tai tik taip, kaip buvo palanku ir paranku jam. Sovietinio režimo bandymą marginalizuoti žydų genocido atmintį simbolizuoja Kijevo Babin Jaras, kurį sovietų valdžia šeštajame 20 a. dešimtmetyje kėsinosi tiesiog užtvindyti.

Tai, kas liko iš senojo Babin Jaro, tapo memorialo „tarybiniams piliečiams ir karo belaisviams“ dalimi. Šiandien Kijeve aktyviai diskutuojama apie šios atminimo vietos ateitį.

„Taip iš trečio bandymo Babin Jaras vis dėlto išnyko, ir aš manau, kad jei vokiečių nacistai būtų turėję laiko ir tiek technikos, netgi jie geriau nebūtų padarę“, – rašoma Anatolijaus Kuznecovo romane „Babij Jaras"

1941–1943. Nusikaltimas

Babin Jaras Ukrainos atminimo kultūroje ir vadinamajame smurto vietovaizdyje yra tai, kas Lietuvoje yra (arba turėtų būti) Paneriai. Globaliojoje Holokausto atminimo kultūroje čia 1941 metais įvykdytas nusikaltimas yra neabejotinai vienas ryškiausių žydų genocido simbolių. Rugsėjo 29–30 dienomis nacių mobiliųjų žudikų komandų einsatzgruppe nariai, talkinami ukrainiečių pagalbinės policijos ir vermachto, Babin Jaro griovoje sušaudė 33 771 žydų tautybės Kijevo gyventoją. O per ateinančius dvejus metus netoliese įsteigtoje koncentracijos stovykloje – dar tiek pat ar net daugiau.

1941 m. rugsėjo 26 d. Kijeve pasirodė įsakymas visiems žydams po dviejų dienų, aštuntą valandą ryto, susirinkti nurodytoje vietoje su dokumentais, pinigais ir brangenybėmis, pasirūpinti šiltais drabužiais. Nepaklususius grasinta sušaudyti. Vietoj 5–6 tūkst. žmonių, kurių tikėjosi sulaukti naciai, susirinko daugiau kaip 30 tūkst., kuriuos vėliau nedidelėmis grupėmis vedė į apie 150 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir 15 metrų gylio natūralią griovą ir čia sušaudė. Iki paskutinės akimirkos žmonės tikėjosi, jog bus perkelti gyventi į kitą vietą.

Babin Jaras Ukrainos atminimo kultūroje ir vadinamajame smurto vietovaizdyje yra tai, kas Lietuvoje yra (arba turėtų būti) Paneriai.

V. Nekrasovas: „Kam šovė į galvą tragedijos vietoje žaisti futbolą?“

Naciai išžudė beveik visus Kijevo žydus, o sovietų valdžia vėliau padarė viską, kad šis nusikaltimas būtų užmirštas arba – suvokus jo ideologinę naudą – perkeistas į „tarybinių piliečių“, „tarybinių žmonių“ ar „civilių gyventojų“ masines žudynes.

1959 metų rudenį čia apsilankęs rusų rašytojas ir žurnalistas Viktoras Nekrasovas pasibaisėjo ne tik vaizdu (vietiniai ten ganė ožkas ir ieškojo aukso), bet ir planais Babin Jaro griovą užpilti ir jos vietoje sukurti rekreacinę erdvę: įveisti sodą, pastatyti stadioną.

Atšilusioje chruščiovmečio atmosferoje 1959 metų spalį savaitraštyje „Literaturnaja Gazeta“ pasirodžiusiame straipsnyje „Kodėl tai nepadaryta?“ Nekrasovas rašė: „Ir štai aš stoviu toje pačioje vietoje, kurioje 1941 metų rugsėjį buvo žvėriškai sunaikinti tūkstančiai tarybinių žmonių, stoviu prie Babin Jaro. Tyla. Tuštuma. Kitoje griovos pusėje stato kažin kokius namus. Griovos dugne – vanduo. Iš kur jis? <...> Kijevo architektūros valdyboje man paaiškino, kad siūloma Babin Jarą „užlieti“ (štai iš kur vanduo!), kitais žodžiais tariant, užpilti, sulyginti, o jo vietoje užsodinti sodą, įrengti stadioną... Ar tai įmanoma? Kam galėjo ateiti į galvą <...> didžiausios tragedijos vietoje žaisti futbolą?“

Naciai išžudė beveik visus Kijevo žydus, o sovietų valdžia vėliau padarė viską, kad šis nusikaltimas būtų užmirštas arba – suvokus jo ideologinę naudą – perkeistas į „tarybinių piliečių“, „tarybinių žmonių“ ar „civilių gyventojų“ masines žudynes.

Kijevui plečiantis, vietinė sovietų valdžia nutarė jai trukdžiusią Babin Jaro griovą tiesiog užtvindyti ir nukreipė į ją vamzdžius iš gretimuose karjeruose veikusios plytų gamyklos. Šiais vamzdžiais keletą metų į griovą plūdo vandens ir purvo srovės. Tikėtasi, kad purvas pamažu nusės, sukietės ir griova užsipildys.

„Genialus“ inžinerinis sumanymas baigėsi visiška katastrofa. 1961 metų pavasarį užtvanka neatlaikė ir visa ši masė milžinišku srautu įsiveržė lauk, šluodama viską, kas pasitaikė kelyje. Tikslių duomenų nėra, tačiau skaičiuojama, kad žuvo apie pusantro tūkstančio kijeviečių. Vietos žmonės tada kalbėjo apie Babin Jaro kerštą.

J. Jevtušenka: „Nėra paminklų Babin Jare <...>“

Nors rašinyje apie Babin Jarą Nekrasovas taktiškai neužsiminė apie žydų aukas, jo tekstas neabejotinai buvo vienas iš šio diskurso katalizatorių. Po dvejų metų poetas Jevgenijus Jevtušenka tame pačiame savaitraštyje 1961 metų rugsėjį publikavo žymųjį eilėraštį, kuriame apie Babin Jarą kalbėjo jau kaip apie žydų žudynių vietą, paliesdamas ir antisemitizmo caro valdymo metais, ir netiesiogiai SSRS temą. „Nėra paminklų Babin Jare. / Status tik skardis, kaip antkapis grubus. / Baisu man / Esu aš šiandien tokio amžiaus, / Kiek amžių žydų tauta gyva.“ Ir „Niekas manyje nepamirš to, kas įvyko! / Tegu sugriaudžia „Internacionalas“, kai amžiams bus palaidotas / paskutinis žemėje antisemitas <...>.“

„Literaturnaja Gazeta“ numeris, kuriame pasirodė šis eilėraštis, buvo išpirktas tą pačią dieną, o poetas, jo paties žodžiais tariant, „pilte užpiltas laiškais“ ir telegramomis. Skaitant eilėraštį viešai kildavo ovacijų audros. Daliai Sovietų Sąjungoje gyvenusių žydų po ilgų metų tylos ir istorijos iškraipymų, atviro ar užslėpto antisemitizmo, tai buvo katarsiui prilygstantis išgyvenimas.

Jevtušenkos tekstui papildomos jėgos suteikė ir 1962 metų gruodį įvykusi kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus 13-oji simfonijos premjera, kurioje skambėjo eilės iš „Babin Jaro“. „Daugelis žmonių buvo girdėję apie Babin Jarą, tačiau Jevtušenkos eilių dėka, jie įsisąmonino jo reikšmę“, – savo memuaruose rašė kompozitorius.

Ne kartą esu savęs klausęs, kodėl vienos masinių žudynių vietos tampa simboliais, o kitos, nors panašios savo istorija ir „nusikaltimo sudėtimi“, – ne. Kodėl pasaulyje taip plačiai žinomas Babin Jaras ir daug mažiau Paneriai, Kauno IX fortas ar, pavyzdžiui, Rumbula? Panašu, kad toks žinomumas yra labai susijęs su įtaigiais meno kūriniais. Babin Jaro tema kūrė minėtieji Nekrasovas, Jevtušenka, Šostakovičius, neužmirštamas ir Anatolijus Kuznecovas, o apie mūsų Panerius... Apie juos SSRS tuo metu nerašė beveik niekas, išskyrus LTSR Revoliucijos muziejaus darbuotojus, parengusius keletą informacinių brošiūrų ir KGB sudaryta redakcija dokumentų rinkiniams formuoti.

Daliai Sovietų Sąjungoje gyvenusių žydų po ilgų metų tylos ir istorijos iškraipymų, atviro ar užslėpto antisemitizmo, tai buvo katarsiui prilygstantis išgyvenimas.

Tais pačiais metais, kai pasirodė Kuznecovo kūrinys, kurį sovietų cenzūra žiauriai iškarpė, 1966 metų rugsėjį Kijeve, prie senųjų žydų kapinių, įvyko Kijevo žydų aktyvistų bei rusų inteligentų organizuotas mitingas, kurį užfiksavo kino operatoriaus Eduardo Timlino kamera (netrukus juostą konfiskavo KGB). Emanuelis Diamantas, šio mitingo dalyvis, vėliau prisiminė: „Mūsų plakatas nustebino visus... Jame didelėmis raidėmis rusų ir jidiš kalbomis buvo parašyta: „Babin Jaras“, apačioje mažesnėmis – „1941–1966“, o viršuje hebrajiškai dar mažesnėmis – „Yizikor [„atmink“] šešis milijonus“. Iki tol Kijeve niekas nieko panašaus nebuvo matęs...“

Rezonansas, kurį sukėlė minėtų autorių kūriniai SSRS, Izraelyje ir JAV, bei nesankcionuotas mitingas lėmė, kad 1966 metais Babin Jare „iš po nakties“ atsirado pirmasis atminimo ženklas. Paminklinio akmens, kurį galima traktuoti kaip Kijevo valdžios kompromisą, įrašas skelbė, kad „čia bus pastatytas paminklas tarybiniams žmonėms – fašizmo piktadarybių aukoms laikinos Kijevo okupacijos 1941–1943 metais“. Nuolatinis monumentalus socialistinio realizmo paminklas čia iškilo dar po dešimtmečio. Jis buvo dedikuotas „Tarybiniams piliečiams ir karo belaisviams, kareiviams ir karininkams, sušaudytiems vokiškųjų fašistų“.

Po 1990-ųjų. Rusiško kapitalo pavojai

Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe, kaip ir kitose iš SSRS išsivadavusiose visuomenėse, atminimo kultūroje įvyko esminių posūkių. Panašiai kaip ir Paneriuose, Babin Jare atsiskleidė daugiasluoksnė šios smurto paveldo vietos atmintis. Tai, kas atrasta, buvo įtvirtinta materialiais atminimo ženklais. Šiandien Babin Jaro lankytojas pamatytų apie tris dešimtis atminimo ženklų skirtingoms aukų grupėms ir asmenims: žydams, ukrainiečių patriotams, Stačiatikių bažnyčios šventikams, vaikams, koncentracijos stovyklos kaliniams, 1961 metų tragedijos Kurenivkoje aukoms ir romams.

Nepaisant iškilmingo 75-ųjų žudynių Babin Jare metinių minėjimo ir skambių memorandumų, ukrainiečiams vis dar nepavyksta pradėti architektūrinio ir muziejinio memorialo sutvarkymo darbų, nors akmenys būsimųjų memorialinių „centrų“ vietoje iškilmingai padėti ne kartą. Kodėl nepavyksta? Kokios priežastys? Radio Svoboda pastaruoju metu skyrė šiai istorijai nemažai dėmesio, atskleisdama mažiausiai keturis probleminius taškus: neaišku, kur statyti, neaišku, kas finansuos statybos darbus ir kas valdys suplanuotą memorialinį centrą. Pagaliau neaišku, koks istorijos naratyvas turėtų būti pateiktas būsimojoje ekspozicijoje.

Bene svarbiausias veiksnys, kodėl stringa memorialinio centro „Babin Jaras“ statyba, yra finansavimo klausimas. Kad ir kaip egzotiškai skambėtų, šiame projekte, kuris teoriškai turėtų būti nacionalinio lygmens projektas, valstybė vaidina šalutinį, tiesiog minimalų vaidmenį (palyginus su mūsų Paneriais).

Didžiausi (galbūt) būsimojo memorialinio centro finansiniai donorai yra du – Ukrainoje gimę Rusijos Federacijos pilietybę turintys oligarchai verslo partneriai Michailas Fridmanas (pastarasis iš artimos Vladimirui Putinui aplinkos) ir Germanas Hanas, ukrainiečių multimilijonierius Pavelas Fuksas, kurio dalis verslo prieš keletą metų taip pat buvo Rusijoje.

Nepaisant iškilmingo 75-ųjų žudynių Babin Jare metinių minėjimo ir skambių memorandumų, ukrainiečiams vis dar nepavyksta pradėti architektūrinio ir muziejinio memorialo sutvarkymo darbų, nors akmenys būsimųjų memorialinių „centrų“ vietoje iškilmingai padėti ne kartą.

Nors galimo memorialinio centro vadovas problemos tokiame finansavimo modelyje ir ryšiuose neįžvelgia, projekto kritikai atkreipia dėmesį į projekto uždarumą ir faktą, kad nei memorialo, nei ekspozicijos steigimui Ukraina neturi beveik jokios įtakos. Vienas iš tokių kritikų – Ukrainos žydų organizacijų asociacijos vadovas, buvęs disidentas Josifas Ziselsas vadina šį projektą Trojos arkliu ir netiki, jog už noro investuoti į Babin Jarą 50–100 mln. dolerių nėra „jokios paslėptos minties“. Ypač turint galvoje šiandienos politinį kontekstą – karą. Ziselso akimis, memorialinio centro „Babin Jaras“ kūrimas tėra rusiškojo verslo projektas.

Taip pat skaitykite

Ukrainos Holokausto studijų centro vadovo istoriko Anatolijaus Podolskio požiūriu, Babin Jaro architektūrinis ir muziejinis sutvarkymas yra bendras nacionalinio lygmens projektas, o fondai ir atskiri finansiniai donorai ar specialistai iš užsienio gali prie jo prisidėti, bet ne „diktuoti taisykles“. Podolskio poziciją galima apibūdinti žodžiais „mažiau yra daugiau“. Pasak jo, jokie dideli memorialiniai kompleksai Babin Jare nėra būtini – reikia tiesiog palikti šią vietą ramybėje. Sykiu praplėsti memorialinę zoną, profesionaliai parengti ekskursijų maršrutus ir įsteigti nedidelį Babin Jaro aukų atminimo muziejų už buvusios masinių žudynių vietos ribų.

2017 metais grupė įtakingų Ukrainos istorikų paskelbė atvirą laišką, kuriame atkreipė dėmesį į didžiausias Babin Jaro projekto problemas. Jie sukritikavo numatomą šios vietos istorijos atskleidimą vien per Holokausto prizmę. Pasak jų, Holokausto Ukrainoje muziejus ir Babin Jaro muziejus turėtų būti atskiros institucijos, atskleidžiančios skirtingus 20 a. istorijos aspektus ir kontekstus, kitaip atminties karai nesibaigs. Jie taip pat atkreipė dėmesį į numatomo memorialinio centro ekspozicijos koncepcijos trūkumus, būtent Holokausto Ukrainoje išskyrimą iš bendro Holokausto Europoje paveikslo, ukrainiečių kolaboravimo su naciais problematikos supaprastinimą ir kitus aspektus.

Nors galimo memorialinio centro vadovas problemos tokiame finansavimo modelyje ir ryšiuose neįžvelgia, projekto kritikai atkreipia dėmesį į projekto uždarumą ir faktą, kad nei memorialo, nei ekspozicijos steigimui Ukraina neturi beveik jokios įtakos.

Kaip toliau klostysis reikalai Babin Jaro nacionaliniame istoriniame-memorialiniame rezervate – ne visai aišku. Žinia, kad memorialinio centro statybą siekiama baigti iki 2023 metų. Panašiu metu pagal planą turėtų būti baigtas ir Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti kompleksinis sutvarkymas. Bandymai sutvarkyti šias dvi smurto paveldo vietas jau dabar yra puikus lakmuso popierėlis, atskleidžiantis, kaip vis dėlto skiriasi Ukrainos ir Lietuvos politinė kultūra. Mums turbūt sunku įsivaizduoti, jog nacionalinio masto atminimo projektą siektų įgyvendinti privatus kapitalas, ir dargi iš netolimojo užsienio.

Ukrainos atvejis painus dar ir dėl to, kad be Rusijos oligarchų, pasiruošusių į Babin Jarą investuoti ne vieną dešimtį milijonų dolerių, memorialinio centro „Babin Jaras“ idėją remia ir įtakingi politikai, tokie kaip Izraelio premjeras Benjaminas Natanjahu, Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas Lauderis, buvęs Žydų agentūros pirmininkas Natanas Šaranskis, Kijevo meras Vitalijus Kličko, o idėją įgyvendinti pasižadėta dar 2016 metais Kijeve pasirašytame memorandume, dalyvaujant tuometiniam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Prieš mėnesį buvo netgi išrinkta geriausia memorialo ir lankytojų bei tyrimų centro Babin Jare architektūrinė idėja.

Taip pat skaitykite