Ko gali Jungtinės Amerikos Valstijos išmokti iš Vokietijos pastangų atsiskaityti už savo vaidmenį Holokauste? Tokį klausimą žurnale „New Republic“ kelia apžvalgininkė Heather Souvaine Horn, aptardama amerikiečių filosofės Susanos Neiman knygą „Mokantis iš vokiečių: rasė ir blogio atmintis“. Knyga apie tai, kaip amerikiečiai galėtų geriau įgyvendinti susidūrimą akis į akį su savo pačių rasistine praeitimi.
Kaip? Ogi sekdami būdu, kuriuo vokiečiai susitvarkė su savo kalte dėl Holokausto.
Per nuo Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare praėjusius dešimtmečius nemaža dalis vokiečių į Niunbergo tribunolo teismus pradžioje žiūrėjo kaip į karo laimėtojų atseikėtą teisingumą.
Tik 1960 m. prasidėjusioje dekadoje, kai pokarį gimusi karta sulaukė pilnametystės, ėmė rimčiau domėtis savo tėvų praeitimi ir prie debatų apie laisvąją meilę ir anti-imperializmą pridūrė ir klausimus apie tėvų bendrininkavimą nacių nusikaltimuose, daug kas pradėjo į šią temą žiūrėti plačiau ir nuodugniau.
Lemiamas veiksnys čia buvo 1995 m., 50 metų po karo pabaigos, Hamburge prasidėjusi ir 33 Vokietijos ir Austrijos miestus aplankiusi kontroversiška kilnojamoji paroda apie nusikaltimus, kuriuos padarė nacistinės Vokietijos kariuomenė (Wehrmachtas). Iki tol ji buvo laikyta kaip suformuota iš apolitiškų šauktinių, neįsivėlusių į esesininkų piktadarystes, bet iš tiesų tai buvo kariai, įrodomai dalyvavę žiauriuose nusikaltimuose, įskaitant ištisų kaimų Rytų fronte sunaikinimą.
Niekas Vokietijoje neginčija, kad lieka dar daug ką išaiškinti ir padaryti, – sako filosofė Susana Neiman. Tačiau jai pačiai Vokietija dabar yra nuostabiai draugiška šalis žydei moteriai gyventi, skirtingai nuo jos patyrimų devintąjį dešimtmetį. O iš to yra pamokų ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Užaugusi Jungtinių Valstijų pietuose ir dabar gyvenanti kaip žydė Berlyne, Susana Neiman iš daugelio pokalbių ir pastebėjimų susidarė vaizdą, kaip vokiečiai iš lėto ir trūkčiodami, bet vis dėlto atvirai stengėsi pripažinti blogybes, kurias jų valstybė padarė.
Pirmaisiais metais tuoj po karo vyrai ir moterys, kenčiantys nuo savo pačių traumų, buvo akli ir kurti kitų kančioms.
Bet net ir šį ankstyvą pokario laikotarpį, sutriuškintiems vokiečiams žvelgiant į Vakarų okupantų rodomus plakatus su lavonais Bergen-Belzene, atsirado tokių individų kaip filosofas Karlas Jaspersas, kurie savo tautiečius bandė įtikinti, kad jie aiškiai yra kalti.
Taip, ir vokiečiai kentėjo, ir nacių valstybė brutaliai persekiojo jai nepritariančius, – pripažino Jaspersas, – tačiau tai nepateisino bendradarbiavimo su žudikišku režimu.
Cilly Kugelmann, į pensiją išėjusi buvusi Berlyno žydų muziejaus programų direktorė, teigė, jog impulsas Vokietijoje kovoti su antisemizmu yra toks stiprus, kad, – cituoju jos žodžius, – ilgą laiką tiesiog negalėjau pasakoti žydišką anekdotą.
O vokiečių norą pagelbėti bėgliams, pasireiškusį 2015-ųjų rugpjūtį atvykstančių traukinių pasitikimu ir savanoriavimu, ji aiškina kaip kilusį iš dabartinių vokiečių atlikto savo praeities apmąstymo. Po karo jų seneliai tapo pabėgėliais iš Rytprūsių, o dar ankstesni seneliai remdami nacių partiją patys vertė pabėgėliais tapti kitus – ir ne tik žydų kilmės asmenis.
Lyginti vokiečių ir amerikiečių pastangas atsiskaityti su praeitimi yra užduotis, kurios verta imtis, – rašo žurnalistė Heather Souvaine Horn ir tęsia:
Nepaisant gerai dokumentuotų netobulumų ir spragų, Vokietija sugebėjo įvykdyti pasaulio istorijoje labai neįprastą dalyką. Vokiečių atsiskaitymas už Holokaustą toli pranoko Jungtinių Amerikos Valstijų bandymus pripažinti ne tik vergovę, bet ir genocidą prieš pirmuosius Amerikos gyventojus, Turkijos vengimą pripažinti jos vykdytą armėnų genocidą ir Rusijos vengimą pripažinti, kad Stalinas tyčia ir sąmoningai marino Ukrainą.
O kur dar Austrijos, Lenkijos ir Prancūzijos mėginimai sumažinti savo nejaukiai nuteikiančio prisitaikymo prie Holokausto reikšmę ar spragotas japonų prisipažinimas prie žiaurių nusikaltimų Kinijoje, jau visai neminint daugybės kitų pavyzdžių, kurių tamsiame fone ryškėja šiandieninės Vokietijos laikysenos išskirtinumas bei retumas.
Šiaip jau labai vertindama Susanos Neiman knygos kokybę, recenzentė Horn pastebi ir vieną kitą spragą. Pvz., girdama Berlyno Treptovo parke pastatytą memorialą kritusiems sovietų kariams, Neiman nė žodžiu neužsimena apie masinius išprievartavimus, kuriuos vokietės moterys buvo patyrusios iš raudonarmiečių pusės.
Žinant, kad Raudonoji Armija išprievartavo neišpasakytai didelį skaičių vokiečių moterų, ar rytų Berlyne pastatytas paminklas žuvusiems tos armijos kariams iš tiesų reprezentuoja visuomenę, visapusiškai įvertinusią savo santykius su praeitimi? O gal tai greičiau reprezentuoja ypač šiurpią pamiršimo formą?
Tiesa yra ta, kad pokario vokiečiai ir Rytuose, ir Vakaruose dažniausiai atsisakydavo klausytis moterų pasakojimų apie karo metu patirtus jų išprievartavimus.
Kaip ten bebūtų, vis dėlto šiandien vokiečiai su savo praeitimi tvarkosi geriau nei amerikiečiai.
Pasak Susanos Neiman, D. Trumpo fenomenas, interpretuojamas kaip daugiausia baltų vyrų apmaudas, yra tarsi Amerikos gimtosios nuodėmės antrasis atėjimas.
Pastatytos ant vergovės ir genocido pagrindo ir kartu pamokslaudamos apie egalitarizmą, Jungtinės Valstijos niekada rimtai neapsvarstė ir neįvertino savo rasistinės praeities.
Nūnai, kaip patrakęs bildukas, ta praeitis vėl išnyra į paviršių ir imasi savo nebaigtų užduočių.
Ir nors amerikiečiai iš vokiečių galėtų imti pavyzdį, dabartinė Amerikos politinė padėtis, – nepaisant to, kas nuo 1995-ųjų vyko Vokietijoje, – yra tokia, kad ją galime ir turime pataisyti tik mes patys, - baigia Susanos Neiman knygą aptariantį savo straipsnį žurnalo New Republic globalių klausimų apžvalgininkė Heather Souvaine Horn.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
