Nuomonės

2019.11.08 14:22

Andrius Bielskis. Ar religija yra ideologija?

Andrius Bielskis, Mykolo Romerio universiteto politinės filosofijos profesorius, KTU filosofijos profesorius2019.11.08 14:22

Koks yra ir turėtų būti religijos ir politikos santykis demokratinėje visuomenėje? Ar religija visuomet yra ideologija? Tai sudėtingi, bet aktualūs klausimai, į kuriuos, žinoma, skirtingi žmonės atsakys skirtingai. Akivaizdu tai, kad išpuoliai prieš „Charlie Habdo“ laikraštį Prancūzijoje ir nuolatinės diskusijos apie religijos vietą demokratinės visuomenės politikoje byloja, jog kai kurių Apšvietos filosofų įsitikinimas, kad modernioje visuomenėje religija sunyks, yra stipriai abejotinas.

Be abejo, religija – pirmiausia katalikybė kaip vyraujanti tikėjimo tradicija Lietuvoje – prisideda formuojant žmonių pažiūras ir įpročius, o tai įtakoja piliečių veikimą politiniame lauke. Tikintieji palaiko tas politines partijas, kurios atspindi jų pažiūras. Paprastai krikščionys Europoje balsavo ir tebebalsuoja už krikščionių demokratų partijas, o netikintieji už liberalias ar kairiąsias partijas. Iš dalies panašiai yra ir Lietuvoje. Katalikai linkę balsuoti už Tėvynės sąjungą-krikščionis demokratus, o nereligingi žmonės už liberalus ir socialdemokratus.

Tačiau ši pozicija nėra vienintelė. Tezė, kad religijos ir politikos saitas yra ir gali būti tik „krikščioniškų vertybių“ – tautos, šeimos ir bažnyčios – gynimas politinėmis priemonėmis, yra stipriai abejotina. Tokį įsitikinimą galima pavadinti populiaria dešiniųjų ideologija, kuriai, tiesa, negatyviai pritaria ir dalis kairiųjų. Matydami, kad religinės bendruomenės viešumoje taip ir elgiasi – siekia uždrausti abortus ir apriboti homoseksualių žmonių teises – kairieji sutinka su dešiniaisiais, kad religija yra ir gali būti tik konservatyvi.

Perfrazuojant 19 a. klasiką, galima sakyti, kad ideologija yra struktūrinę (materialinę) galią turinčios mažumos mintys, kurios yra ir mūsų (tai yra daugumos) mintys. Kitaip tariant, ideologija yra dominuojančios grupės visuomenėje vyraujančios idėjos, padedančios įtvirtinti egzistuojančius galios santykius. Religija veikia kaip ideologija tuomet, kai ją pasitelkiame siekiant įtvirtinti susvetimėjimą ir neteisingumą palaikančius galios santykiams. Religija tampa ideologija, kai ji naudojama siekiant politinės galios. Tad ideologija, be kita ko, yra modernią politiką ir religiją jungianti grandis.

Tokios religinės ideologijos pavyzdys yra 20 amžiaus 9 dešimtmety įtvirtintas nešventas paktas tarp religinių bendruomenių ir neoliberalizmą vykdžiusių politikų. Supratę, kad savo ekonomine politika nepatrauks didžiosios dalies visuomenės, neoliberalizmo šaukliai sugundė religines bendruomenes „krikščioniškomis“ vertybėmis. Abortų problema, isterija prieš homoseksualus, kalbėjimas prieš „moralinį pakrikimą“ tapo stipriausia politine valiuta, o konservatorių politikai staiga tapo viešosios moralės kunigais. Jie radikaliai mažino išlaidas švietimui ir sveikatos apsaugai, vykdė diržų veržimo politiką, naikino profesines sąjungas, didino stambiojo verslo galią ir vykdė karines intervencijas skurdo išvargintose šalyse, o jų ekonominė politika reikšmingai prisidėjo prie 2008 metų finansinės krizės. Ir visa tai – „tradicinių krikščioniškų vertybių“ vardan!

Ši religinė ideologija jau patyrė moralinį bankrotą. Tiesa, jos paskutiniai pasispardymai vyksta ypatingai atgrasia forma. Donaldas Trumpas toliau eskaluoja abortų klausimą, juodina demokratus, kad šie neva pasisako už kūdikių žudymą paskutiniais nėštumo mėnesiais, o pats meluoja, pažeidinėja šalies konstituciją ir spjauna į didžiausią nūdienos problemą – klimato kaitą. Deja, dalis katalikų Šiaurės Amerikoje (netgi kai kurie akademikai) palaiko jį. Taip jie aukoja klimato kaitą ir demokratiją ant katalikiško abortų draudimo ir „religinės laisvės“ aukuro.

Tačiau jų valandos suskaičiuotos. Išsilavinusi visuomenė ir progresyvūs tikintieji supranta, kad gali būti ir kitoks politikos ir religijos santykis. Stiprus ir tikras tikėjimas visuomet skatina ne siekti politinės galios, prisidengiant religijos kauke, ar pataikauti pasaulio galybėms, bet drąsiai stoti pažemintųjų ir pavergtųjų pusėn.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Taip pat skaitykite