Taikios 1989 metų rudens revoliucijos švenčia 30-metų jubiliejus. Vėl iš naujo kyla klausimas, kokios gi jėgos, kokie veikėjai lėmė šiuos pokyčius ir koks jų atgarsis ir veikmė šiandien.
Per ankstesnius jubiliejus pirmame plane būdavo vyriausybių ir valstybių vadovai ir būdavo garbstomas „taikos kunigaikštis” Michailas Gorbačiovas. O šį rudenį galiausiai iškyla civiliai protestų ir demonstracijų dalyviai. Prieš keletą metų tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis teisingai pastebėjo, kad:
„Ne diplomatijos ar aljansų pergalė pakeitė Europą, bet tautos, laisvės trokštančių žmonių, valia.“
Tikrasis 1989 metų rudens finalas buvo raginimas siekti laisvės.
Lapkričio 9 dieną prie Brandenburgo vartų susirinks valstybių ir vyriausybių vadovai iš viso pasaulio. Šįkart jie įsilies į jau kelias savaites trunkančią piliečių šventę, kuri sieja atsiminimus, lūkesčius ir klausimus apie ateitį.
Prahos aksominės revoliucijos dainininko Jaroslavo Hutkos pasirodymas bus vienas iš kulminacinių renginių. Hutka, kaip ir daugelis kitų gerai žinomų ar nežinomų ano meto įvykių dalyvių, geriausiai atspindi 1989 metų rudens europinį ir tarptautinį charakterį.
Vokietijos Demokratinėje Respublikoje veikusios negausios izoliuotos grupės, pasisakančios už taiką, aplinkosaugą ir žmogaus teises 9 deš. pabaigoje tapo savo veiksmus koordinuojančia politine opozicija, kuri galop virto šimtatūkstantiniu judėjimu.
Spalio 9 dieną Leipcigas virto lemtinga išbandymų vieta ginkluotam Vokietijos vieningosios socialistų partijos (vok. SED) režimui. Pasimetusius ir suglumusius tiek civilinės, tiek karinės valdžios atstovus privertė kapituliuoti demonstrantų drąsa ir ryžtas.
Leipcige pasiekta pergalė buvo tik dalis po Rytų bloką plintančio laisvės gaisro, spartinusio išsilaisvinimo judėjimus Sovietų Sąjungos viduje, Baltijos šalyse, Sakartvele, Ukrainoje... Viena po kitos vykusios demokratinės revoliucijos įveikė tironiją. Nugalėjo laisvė. Geležinė uždanga žlugo, po dešimtmečius trukusio susiskaldymo ir padalijimo Europa vėl pagaliau susivienijo. Lemiamas šio epochinio lūžio impulsas buvo Lenkijos profsąjungos ir politinio masinio judėjimo „Solidarnośź“ atsiradimas 1980 metų vasaros pabaigoje. Tad ambicingas šūkis „viskas prasidėjo Gdanske“ turi pagrindo. Įsigalėjo tai, ką Vaclavas Havelas pavadino „begalių galia“.
M. Gorbačiovas su savo „glasnost“ ir „perestroika“ tenorėjo išsaugoti ir išlaikyti žlugti pasmerktą sistemą. Tačiau nenoromis virto jos duobkasiu ir turėjo patirti Sovietų Sąjungos, kurią norėjo išsaugoti, iširimą.
Baltijos valstybės pasinaudojo istorinių permainų šansu ir greta virtinės Rytų bloko šalių tapo vienos iš radikalių sistemos pokyčių lyderių. Lygiai po penkiolikos metų jų pasiekimai leido joms tapti Europos Sąjungos narėmis.
Tokioms šalims kaip Ukraina ir Sakartvelas, nusikračiusioms prievartinės Sovietų Sąjungos bendrijos, sunkiausia kelio dalis dar prieš akis. Nuo 2008 metų virš šių valstybių kybo Vladimiro Putino valdomos neoimperinės Rusijos hegemoninių siekių grėsmė. Dvidešimto amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo grįžusi demokratinės Rusijos Federacijos, kaip geros suverenių Rytų Europos tautų ir valstybių kaimynės, viltis. Tačiau Rusijos šovinizmo nuodai pasklido ir vėl.
Lietuvos patriotas ir kovotojas už nepriklausomybę Vytautas Landsbergis, atidžiai stebėjęs šį vyksmą į klausimą, kaip jis vertinąs 1989 metus ir jų svarbą, atsakė taip:
„Tuo metu mes laimėjome vieną mūšį ir laukėme kito“. V. Putino atėjimą vietoj B. Jelcino, Rusijos reforminių jėgų pralaimėjimą jis įvertino kaip padidėjusios grėsmės ir pavojų etapą. Rusija įgaunanti naujos valios valdyti. Vladimirui Putinui ir jo rėmėjams patiko baikštūs ir nuolankūs, taigi „taikūs kaimynai“. Tad nuo Gruzijos ir Ukrainos likimo, nuo puolamojo karo ir atviros aneksijos, Baltijos valstybes ir lenkus apsaugojo tik narystė NATO ir Europos Sąjungoje. O nuolatinės Rusijos provokacijos yra realybė.
Rusijos slaptojo karo instrumentai peržengia „artimos kaimynystės“ erdvę ir krypsta į visą Europos Sąjungą, kurios tariamam dekadansui ir bejėgiškumui priešpastatomas diktatoriškas savos galios plėtojimo modelis. Iš persenusios geopolitinės didybės manijos ištraukiamos godos apie alternatyvią Eurazijos sąjungą.
Jeigu Vakarų Europos valstybės ar jų politiniai veikėjai ir turėjo iliuzijų, kad tokia Rusija galėtų tapti strategine tarptautinių krizių ir konfliktų valdymo partnere, jie su šiomis iliuzijomis turi atsisveikinti galutinai. Putino ir jėgos struktūrų valdoma Rusija virto strateginiu priešininku, kurį turime atremti tvirta pozicija. Tai – sankcijos ir jų stiprinimas. Tai – NATO pajėgos rytinėje ES dalyje. Už dujotiekio „Nordstream 2“ tiesimo slypi Vokietijos ir Vakarų Europos ekonominiai interesai ir taip siunčiamas pražūtingas politinio silpnumo signalas.
Pastarųjų trisdešimties metų ir paskutiniųjų mėnesių patirtis rodo, kad Rusijos pilietinė visuomenė, kovojanti už išlikimą ir paskutinius laisvės likučius, rengianti protestus ir demonstracijas, norinti vesti Rusiją demokratiniu keliu turi būti partneriai ir sąjungininkai. Šių veikėjų drąsa ir kiti tarptautiniai ženklai, tokie, kaip antai, demonstrantų drąsa Honkonge, Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose, skleidžia 1989-ųjų laisvės žinią.
Wolfgangas Templinas – publicistas, buvusios Rytų Vokietijos demokratinės opozicijos politikas, kovotojas už žmogaus teises, tarptautinės konferecijos skirtos Berlyno sienos griūties 30 metų jubiliejui paminėti, pranešėjas.
