Kartais žodynai „nusižodžiauja“. Pavyzdžiui, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „sąvadauti“ reiškia „tarpininkauti, suvedant vyrą ir moterį į meilės santykius“. Taigi sąvadautojas prilyginamas kone piršliui. Tačiau tokiu „sąvadautojo“ apibrėžimu kviečiama užmiršti, kad tie santykiai beveik niekada nėra „meilės“, o tik sekso santykiai, kurių paprastai nelydi jokia meilė, nebent tik apsimestinė, išreiškiama atitinkamais žodžiais ir veiksmais.
Kartais žodynai „nusižodžiauja“. Pavyzdžiui, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „sąvadauti“ reiškia „tarpininkauti, suvedant vyrą ir moterį į meilės santykius“. Taigi sąvadautojas prilyginamas kone piršliui. Tačiau tokiu „sąvadautojo“ apibrėžimu kviečiama užmiršti, kad tie santykiai beveik niekada nėra „meilės“, o tik sekso santykiai, kurių paprastai nelydi jokia meilė, nebent tik apsimestinė, išreiškiama atitinkamais žodžiais ir veiksmais.
Kaip tik dėl to filosofas Antanas Maceina savo puikioje knygoje „Niekšybės paslaptis“ ir rašė, kad „paleistuvystė savo esmėje yra melas: melas ne žodžiu, bet kūnu, o per jį ir visa asmenybe. Tai melas aukščiausiu laipsniu ir tikroviškiausia savo išraiška, nes bet kurioje kitoje nuodėmėje dalyvauja tik mūsų dvasia, o paleistuvystėje dar ir kūnas, vadinasi, visa mūsų asmenybė“.
Nuo savęs pridurtume, kad lygybės ženklas tarp sekso, kitaip sakant, lytinių santykių, iš vienos pusės, ir meilės, iš kitos – ne tik žodyno sudarinėtojų išsigalvojimas, bet giliai įsišaknijęs ir eilinių žmonių sąmonėje. Juk liaudies kalboje „pasimylėti“ gali reikšti ne ką kita, kaip „turėti lytinius santykius“.
Antra vertus, kas „pasimyli“ ne iš meilės, o tarkim dėl smagumo, jau ištvirkauja, paleistuvauja – irgo tos pačios liaudies akimis.
Grįžkime prie A. Maceinos. Jo žodžius verta prisiminti ne tik dėl to, kad perkamoji paleistuvystė bei jos įteisinimas – šiandien vėl aktuali žiniasklaidos bei visuomenės gyvenimo tema, bet ypač dėl to, kad jau 1955 m. vokiečių kalba Herderio leidyklos Freiburge ir 1963 m. lietuvių kalba Ateitininkų leidyklos Čikagoje perleista mūsų filosofo knyga sudėliojo visus, mano nuomone, svarbius šiuo klausimu akcentus.
Tiesa, A. Maceina šioje knygoje ne tik rėmėsi XIX a. antrosios pusės rusų filosofo Vladimiro Solovjovo, turėjusio nemažos įtakos XX a. Lietuvos filosofijai, paskutiniuioju veikalu „Pasakojimas apie antikristą“, bet ir pats jį gerokai papildė savo įžvalgomis.
Žinoma, visa tai A. Maceina darė iš tos pačios, V. Solovjovui artimos krikščioniškosios perspektyvos, kuria nūnai inteligentijos sluoksniuose nedaug kas dalijasi. Tad vėliau šioje apžvalgoje į tuos pačius dalykus pažvelgsime ir kitu požiūriu.
Tačiau kol kas dar pasilikime prie Maceinos. Tuoj po aukščiau cituotųjų žodžių jis rašo:
„Todėl ir melo niekas kitas taip neįvykdo ir taip apčiuopiamai neatskleidžia, kaip paleistuvystė. Kūniniai santykiai tarp vyro ir moters juk yra ne kas kita kaip meilės ženklas.
Atsidavimas vienas kitam kūnu reiškia tik atbaigimą to, kas jau yra įvykę sielų atsidavimu per meilę. Meilė, būdama gėrybių subendrinimas, savaime veda į subendrinimą ne tik turto, ne tik erdvės, ne tik laiko, ne tik vidaus nuotaikų bei pergyvenimų, ne tik tikėjimo ir maldos, bet ir kūnų, kurie nešioja mūsų vidų ir per kuriuos prabylame į savo artimą.
Atiduodami kitam savo kūną, mes atiduodame jam paskutinę savo gėrybę, sunkiausiai subendrinamą ir ilgiausiai šiam subendrinimui besipriešinančią. Tačiau meilė nugali kūno uždarumą, pasiimdama ir jį savo tarnybai. Viršum kūninių tad santykių visados sklendena meilės dvasia.
Ir tik ji išvaduoja šiuos santykius nuo pasivergimo aistros gelmėse slypinčiam demonizmui, anai griovimo bei naikinimo dvasiai. Tuo tarpu paleistuvystė visa tai paneigia. Ji padaro mūsų kūną ne meilės išraiška ir jos atbaiga, bet paverčia jį įrankiu aistrai.
Vis dėlto objektyvi kūninių santykių prasmė čia neišnyksta. Net ir didžiausias ištvirkėlis negali padaryti, kad vyro ir moters susijungimas nebūtų meilės simbolis. Todėl ir jis savo santykiu šį ženklą objektyviai duoda. Ir jis meilę simbolizuoja savo kūno atidavimu.
Bet tikrovėje jis neturi to, ką išreiškia ir ką simbolizuoja. Paleistuvis neturi meilės ir apie ją nė negalvoja. Jis todėl daro meilės ženklą be meilės. Jis palieka šį ženklą prasmingą tik objektyviojoje plotmėje, nepripildydamas
jo mylinčios asmenybės turiniu. Todėl šis jo ženklas darosi tuščias; dar daugiau, jis darosi apgaulingas bei melagingas, nes jis neatitinka paleistuvio vidaus nusiteikimo.
Kūniniai santykiai yra meilės išraiška, o paleistuvis jais išreiškia tiktai savo aistrą. Štai kodėl paleistuvystė ir yra melas. Joje nėra atitikmens tarp objektyvaus ženklo ir subjektyvaus noro.
Objektyviai žiūrint, paleistuvis atiduoda kitam visą save todėl, kad jis kitą myli. Tuo tarpu tikrovėje jis tik pasinaudoja kito kūnu kaip įrankiu sau patenkinti.
Vietoje meilės paleistuvystėje prasiveržia savimeilė. Tarp objektyvios kūninių santykių prasmės ir subjektyvių paleistuvio siekimų atsiveria gili praraja, nustumdama paleistuvinį veiksmą į gilaus melo sritis.
Paleistuvystė yra melas, išreikštas ir įvykdytas mūsų kūnu, o per jį ir visa žmogiškąja pilnatve, nes žmogus yra nepadalinamas“.
O dabar pažvelkime į tik ką amerikiečių portale „New Republic“ pasirodžiusį, rugpjūčio 14 d. Viskonsino universiteto Medisone doktorantės Sarah Marshall straipsnį „Moderniosios magdalietės“, kurį ji pradeda taip:
„Amerikoje turbūt aukščiausios pagarbos išraiška laikoma mintis, kad prostitutėms reikia suteikti tas pačias teises kaip ir korporacijoms, bendrovėms, būtent teisę laisvai dirbti be valdžios reguliavimo ar kišimosi, teisę išspausti iš savo kūnų tiek grąžos, kiek iš gyvos mėsos įmanoma gauti.
Prostitutės žmogiškumas eina lygia greta su jos komercine verte: prostitutė nusipelno apsaugos ne dėl to, kad ji – asmuo ar net pilietė, o dėl savo ekonominio indėlio į visuomenės gerovę.
Aktyvistai, agituojantys už prostitucijos dekriminalizavimą (išėmimą iš nusikaltimų sąrašo), giria vyriausybes už senoviškos „moralės“ sampratos atsisakymą naujo požiūrio, kad sekso darbas tėra tik dar viena tokio paties žmonių darbo rūšis, naudai.“
Tai stiprus ir kartais patrauklus argumentas, – sutinka studentė S. Marshall, – tačiau tuoj pat priduria, kad „airių žurnalistė Rachelė Moran jį visiškai atmeta ir savo knygoje: „Užmokėta – mano kelionė per prostituciją“ pateikia bei pagrindžia absoliučiai priešingą požiūrį“.
Pagal jį, prostitucija yra didžiulė blogybė, žmogų gniuždanti, žalojanti nemoralybė, kurios tikrai nevalia skatinti ją legalizuojant. Ir tokį požiūrį palaiko ne vien religinė, o taip pat ir bendražmogiškoji dorovės samprata.
