Nuomonės

2019.11.07 14:36

Rima Urbonaitė. Seime tęsiasi akcija „Jamam“: parlamentarai šluoja lenkišką produkciją

Rima Urbonaitė , politologė2019.11.07 14:36

Kai su politiku gali susėsti ir diskutuojant aiškiai pamatyti, kokios jo pažiūros, kaip jis siūlo spręsti vieną ar kitą problemą ir kodėl, viskas yra puiku. Gali pritarti jo pažiūroms, gali nepritarti, tačiau, kai tiek viena, tiek kita pusė turi savo argumentus ir savo matymą bei to nesistengia paslėpti, yra priežasčių galvoti, jog politika dar nemirė.

Ir nesvarbu, priklausys politikas kairei ar dešinei, visada svarbiausia, kad girdėtume argumentus. Nes, pavyzdžiui, argumentas, kuris dabar visų lūpose, „aš už gerovės valstybę“ su pažiūromis turi tiek pat bendro, kiek dabartinis Kultūros komiteto pirmininkas turi bendro su kultūra. Todėl ir kiekvienoje konkrečioje situacijoje svarbu, kad vyktų idėjų, argumentų kova. Politiko uždavinys ir yra tuos argumentus turėti bei gebėti tai ištransliuoti.

Žinoma, nereikia būti visiškai naiviems. Visai neseniai teko girdėti politiko pareiškimą, kad galime eiti visi labai toli su savo norais paskaityti programą, nes rinkėjams tik lozungai svarbiausia. Ar galima buvo ginčytis? Sunkiai. Tas politikas žinojo, ką kalba, nes rinkėjai jam patys tai įrodė. Jie jau ne kartą pasirašė sutikimą lengvu rankos mostu, jog politikas juos operuotų ne skalpeliu, o virtuviniu peiliu, ir dar kuo nuoširdžiausiai patikėjo, kad po tokios operacijos gyvens ne mažiau nei 150 metų. Užteko lozungų.

Bet ar todėl reikia nematyti to, kas vyksta paskutiniu metu. Situacija nėra tokia, kad matytume tiesiog pažiūrų skirtumus ir iš to kylančias diskusijas. Tai, ką matome nėra diskusijos. Sunku pavadinti diskusija procesą, jog, kai kažkam nepatinka girdima pozicija, vietoje argumentuoto atsakymo tiesiog pareiškiama, kad tas dirba tam ar anam ir nenori, kad, kaip mėgstama išsireikšti, paprastiems žmonėms būtų geriau. Dar fantastiškiau atrodo politikų argumentacija, paėmus kelis bankus pagal vienintelį kriterijų „kad man tiktų“ pretenduoti į rimtą lyginamąją analizę ir aiškinti, jog visi taip daro, o gavus klausimą, susijusį tiksliai su siūlomu įstatymo projektu, ramiu veidu tiesiog šnekėti nesąmones.

Ir beveik vieninteliu argumentu tapo „o Lenkija taip daro“. Staiga Lenkija tapo tiesiog politikos „Meka“. Ir kažkaip nesvarbu, kad kopijuojame mokesčius, kurie ten dar ir neveikia, jog galėtume įvertinti kas ir kaip. Nesvarbu, kad jei viską būtų įmanoma spręsti kopijavimo principu, seniausiai nebereikėtų jokių politinių diskusijų, tik štampuotume kitų valstybių įstatymus ir, žiūrėk, po metų jau gerovės valstybė, net partijoms ir Seimui nebėra ką veikti.

Taip pat skaitykite

Kiek tęsis šita lenkiškos politikos produkcijos akcija „Jamam“ Seime, neaišku. Veikiausiai, didžioji dalis iniciatyvų baigsis tiesiog niekuo. Bet vis aiškiau yra tai, kad tikrų argumentų kalbą galime rašyti į Raudonąją knygą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.