Nuomonės

2019.11.12 18:45

Matas Maldeikis. Anglija ant kelių, arba kur plojimai Europos Sąjungos imperijai

Matas Maldeikis, Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje2019.11.12 18:45

Kodėl Jungtinė Karalystė – šalis, turinti stipriausią politinį elitą pasaulyje – per kelerius paskutiniuosius metus virto anekdotų tema? Įprastai šis klausimas prasideda žodeliu „kaip“, o atsakymo ieškoma Britanijos vidaus politikos vingiuose ir jos politinių lyderių psichologijoje. Vis dėlto gerokai įdomesnis diskursas atsiveria, jei klausimą pradedi nuo žodelio „kodėl?“.

Taigi, kodėl jau ne vieną šimtmetį modernios demokratijos tėvyne ne be priežasties laikoma Jungtinė Karalystė esamoje situacijoje lyg ir netikėtai nesugeba rasti jokios racionalesnės išeities?

Už tai turime dėkoti efektyviai Europos Sąjungos imperijos politikai.

Žinau, kad žodis imperija istoriniame ir politiniame diskurse turi neigiamą atspalvį. Ne šiuo atveju. Turime reikalą su pozityviąja imperija.

Sąvoka imperija įprastai siejama su senosios Anglijos prekybiniais užkariavimais. Apie imperiją kalbama prisimenant Rusijos imperatorius, tūkstantį metų nešusius „kultūrą“ kaimynėms, o sau didesnes erdves. Imperijos vardu vadiname „teisingos“ religijos vėliavą daugybėje pasaulio kraštų iškėlusią Osmanų imperiją. Modernia imperija dabar galime laikyti Jungtines Amerikos Valstijas, savo globalių tikslų siekiančias visų pirma liberalios ideologijos ir švelniosios galios pagalba.

Europos Sąjunga yra dar viena moderni imperija, ir būtent čia slypi jos galios šaltinis.

Turėdama didžiausią rinką pasaulyje, Europos Sąjunga puikiai supranta, kad tik laiko klausimas, kada į jos duris belsis kitos rinkos ir šalys, ir tada – skirtingai nei šimtmečiais buvo įprasta – jos susidurs ne su kariais ir šautuvais. Europos Sąjungos imperija pasaulį užkariauja savo biurokratais ir savo direktyvomis.

Norėdamas veikti Europos Sąjungoje, verslas nori nenori priverstas prisitaikyti prie Sąjungos standartų. Kadangi gaminti vien Europai ilguoju laikotarpiu pasirodo per brangu, mažindamas kaštus verslas pradeda spausti savo šalies politikus, kad tie patys kokybės standartai galiotų ir jų valstybėse. Taip be regimų pastangų Europos Sąjungos imperija priverčia šalis keistis jos pavydžiu ir net paklusti tikslams. Tarkime, pastaruoju metu tokiu tikslu tampa visam pasauliui gyvybiškai svarbus klimato kaitos padarinių suvokimas bei įveika.

O dabar prisiminkite, ar buvo kada veiksmingesnė savo tikslų siekianti imperija, kuri užkariauja be tankų ir fanfarų vien su kukliu biurokrato veidu bei šūsnimi techninių reglamentų?

Jungtinės Karalystės politinis elitas patikėjo visuomenėje giliai įsišaknijusiu jausmu, kad Europos Sąjunga yra „silpna, bevalė ir mirštanti“.

Efektyviai skaldydama šalies konservatorių partiją, kaldama pleištus galimiems susitarimams tarp konservatorių ir leiboristų, išnaudodama nesutarimus tarp Anglijos bei Škotijos ar Šiaurės Airijos politikų, nuolat akcentuodama Britanijos vidines rietenas, Europos Sąjunga pasiekė visų užsibrėžtų tikslų.

Iš dalies tas įsitikimas teisingas. Panašia „silpna“ forma Europos Sąjunga išties egzistuoja savo viduje. Tik ši forma ne atsitiktinė, o specialiai taip surėdyta, nes, skirtingai nei skelbia europiniai populistai, Europos Sąjunga yra suverenių šalių bendrija. Būtent tokia, atrodytų, amorfinė Europos Sąjungos būsena suteikia galimybę šalims išlikti suvereniomis, ir tuo pačiu žingsnelis po žingsnelio judėti į priekį. Šiek tiek atokiau nuo pagrindinės temos, net galima pasakyti, jog esminė euroskeptikų klaida yra ta, kad jie bando siekti to, kas jau yra Europos Sąjungos kasdienybė, ir taip pasiklysta ir savo tiksluose, ir argumentuose.

Vis dėlto ši minkšta aptaki Europos Sąjungos forma sukietėja akimirksniu, kai tik paliečiami jos gyvybiniai interesai. Vos užkliudyta už savo imperijos ribų, Europos Sąjunga veikia nors ir ne pernelyg agresyviai, bet tiesmukai, o kartais net ciniškai. Dabar tai savo kailiu patyrė ir Jungtinė Karalystė.

Vos prasidėjus vadinamosioms „Brexit“ deryboms, Europa Sąjunga jau aiškiai žinojo, ko siekia. Jai reikėjo ne tik ir ne tiek sutarties, kuri nepažeistų Europos Sąjungos interesų. Jai reikėjo daugiau – taip pažeminti Jungtinę Karalystę, taip pademonstruoti, kokie nelogiški ir kvaili referendumo padariniai, jog ateityje niekam nekiltų panašių „exit“ minčių.

Efektyviai skaldydama šalies konservatorių partiją, kaldama pleištus galimiems susitarimams tarp konservatorių ir leiboristų, išnaudodama nesutarimus tarp Anglijos bei Škotijos ar Šiaurės Airijos politikų, nuolat akcentuodama Britanijos vidines rietenas, Europos Sąjunga pasiekė visų užsibrėžtų tikslų. Apie panašius, kaip Junginėje Karalystėje, narystės referendumus garsiai kalbėję Nyderlandų euroskeptikas Gertas Vildersas ar Prancūzijos nacionalinio fronto partijos lyderė Marina Le Pen seniai pakeitė toną, o jų ir kitų dešiniųjų populistų retorika iš „sugriaukime Europos Sąjungą“ transformavosi į aptakų „reformuokime, kas Sąjungoje neveikia, ir gyvenkime draugiškai“.

„Brexit“ derybų metu, kaip šiek tiek anksčiau Graikijos atveju, Europos Sąjungos imperija dar kartą pademonstravo, kaip kariauja ir užkariauja XXI amžiaus imperijos. Ir visiems aiškiai pasakė: „nenorite nudegti, nepradėkite su mumis muštis“.