Nuomonės

2019.11.01 17:12

Andrius Bielskis. „Brexitas“ ir ideologija grįstos politikos pabaiga

Andrius Bielskis, Mykolo Romerio universiteto politinės filosofijos profesorius, KTU filosofijos profesorius2019.11.01 17:12

Praėjo trys su puse metų po to, kai britai balsavo referendume už išstojimą iš Europos Sąjungos, tačiau Britanija vis dar tebėra jos dalis. Vidinė konservatorių partijos problema – dalies torių karingas euroskepticizmas – buvo užkrauta visuomenei.

Kaip didžiosios verslo korporacijos perkelia nepageidautinus kaštus visuomenėms, lygiai taip ir britų konservatoriai eksternalizavo savo partines rietenas žmonėms. Davido Camerono noras kartą ir visiems laikams išspręsti Europos klausimą referendumu supriešino visuomenę ir įstūmė Britaniją į didžiausią politinę krizę.

„Brexitas“ ir Donaldo Trumpo iškilimas yra dvi to paties politinio reiškinio pusės. Jis žymi ideologija grįstos politikos pabaigą. Europos integracijos procesas buvo šios politikos dalis, kurį atmetė dešiniųjų populistų ir jiems dirbančių „dominicų cummingsų“ suvedžioti ir ekonominės globalizacijos išvarginti žmonės.

Pokario politika buvo grįsta aiškiai išreikšta politinės kairės ir politinės dešinės skirtimi. Politinė kairė atstovavo samdomų darbininkų ir profesinių sąjungų interesus, o dešinė – didįjį verslą ir privilegijuotus žmones.

Ši tendencija ėmė keistis neoliberalizmo ir augančios ekonominės globalizacijos laikais. Nelygybė, ekonominis nestabilumas, pramonės išsikėlimas į Kiniją, industrinės visuomenės transformacija į poindustrinę tapo iššūkiu politinei kairei.

Atsakymas į jį, kaip taisyklė, buvo politinės kairės judėjimas į centrą bei klasinės politikos pakeitimas tapatybės politika. Profsąjungų susilpnėjimas ir politinės kairės ryšio su darbininkų judėjimu praradimas lėmė dalies darbininkų nusigręžimą nuo socialistinių partijų.

„Brexitas“ yra šios ideologinius orientyrus praradusios politikos kulminacija. Dalis šiaurės ir vidurio Anglijos darbininkų mieliau palaikys Borisą Johnsoną ir Jacobą Rees-Moggą, o ne Jeremy Corbyną ir leiboristus. Tai ypatingai prieštaringa. B. Johnsono sutartis nuleis darbuotojų teisių ir aplinkosaugos standartus iki absoliutaus minimumo. Laisvos prekybos režimas, kurio taip nori kietojo „Brexito“ šalininkai, bus naudingas didžiajam JAV verslui, o ne dirbantiesiems.

Spalio 22 d. Britanijos parlamente vykęs pirminis balsavimas už B. Johnsono išstojimo sutartį byloja, kad vilčių sustabdyti „Brexitą“ mažėja. „Brexitas“ žmonėms atsibodo, B. Johnsonas tą puikiai supranta ir tuo naudojasi.

Pasilikimą Europos Sąjungoje palaikančiųjų viltis surengti antrąjį referendumą dar labiau sumažėjo. Leiboristams per ilgai truko kristalizuoti savo poziciją. Jų noras persitarti išstojimą į minkštesnį „Brexitą“ šiandien niekam nebeįdomus. Pirmiausia, jis nepageidautinas Europos Sąjungai, nes tai reikštų trečią kartą keisti suderėtą sutartį.

„Brexito“ drama yra Anglijos egzistencinės krizė pasekmė. Jos neapsisprendimas, ar Britanija yra sau pakankama, ar visgi ji yra didesnio Europos politinio projekto dalis, byloja, kokia prieštaringa ir neproduktyvi yra tapatybės politika. Ji ne tik suskaldo visuomenę ir naikina politines partijas. Ji taip pat uzurpuoja viešąjį diskursą, kuriame vis labiau įsigali dešiniojo populizmo retorika. Tuomet racionali diskusija tampa beveik neįmanoma.

Sykiu tapatybės politika yra ypač nenaudinga politinei kairei. „Brexitas“ naikina leiboristų partiją ir jos lyderį J. Corbyną, o tai yra objektyviai nenaudinga ne tik Britanijai, bet ir visai Europai. Milžiniškos nelygybės ir ekonominio nestabilumo laikais stipri politinė kairė yra labai svarbi. Deja, neoliberali tapatybės politika nulėmė, kad britai pasidavė savo senam slaptam pavydui amerikietiškam gyvenimo stiliui ir pakliuvo į „trumpiškos“ politikos pinkles.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.