Nuomonės

2019.10.30 16:56

Egidijus Aleksandravičius. Neįmanoma misija? (III) būti, o ne atrodyti

Egidijus Aleksandravičius, istorikas, publicistas2019.10.30 16:56

Kadaise, dar iki-internetinėje praeityje, didis rašytojas ir mūsų dramatiškos būties metraštininkas Ričardas Gavelis savo komentaruose, kurie laikytini tokio žanro pradžia lietuvių žiniasklaidoje, labai taikliai pastebėjo, kad posovietiniam žmogui yra svarbiau atrodyti, o ne iš tikrųjų būti. Filosofinė tokios įžvalgos paralelė yra ne ką mažiau skausmingai atskleista Arvydo Šliogerio mintyse apie kaukę ir veidą. Nors Vėlinės čia pat, bet susilaikysiu nuo ilgesnio aiškinimo.

Rūpestis dėl to, kaip atrodai, o ne kas esi, Gaveliui nedavė ramybės tada, kai vėl grįžę į daiktiškojo gyvenimo ir tautos laisvės kelią buvome nešini visokiausiais nevisavertiškumo kompleksais, kuriais tik ir gali pasižymėti kalėjime užaugę žmonės, arba staiga smarkiai praturtėję nužemintieji. Nuvorišui, arba naujam turtuoliui, įvaizdis yra viskas.

Atrodyti – viršelių ir tinklalapių nuotraukose, televizijos ekranuose, svarbos geidulio baliuose, klubuose, oficialios valdžios priėmimuose – tampa svarbiau, nei būti. Kiek vėliau posovietinio post-kolonializmo tyrinėtojai tai diagnozei suteikė rimtą mokslinę atramą, įrodinėdami, kad svarbiausias tokio žmogaus bruožas – tai nenugalimas geismas būti pranašesniu. Žvalgykimės ir nuspręskime, kiek tai tinka viešojo mūsų gyvenimo atžvilgiu.

Kitas mano komentaro dėmuo priklauso mus supančio pasaulio tikrovei – nuo internetinės virtualybės iki dirbtinio intelekto. Begalinės informacijos srautas su visomis fikcijomis ir falsifikatais, arba pramanais, fatališkai paveikė viešąją erdve. Jau senokai spaudos belle epoque gedintys britų žurnalistai pradėjo apgailėti, kad žiniasklaidą jau beveik visiškai užkariauja viešųjų ryšių – arba komunikacijų – akcijos. Viešoji komunikacija ir daugiau ar mažiau prakutę komunikatoriai sušlavė visus ankstesnės rinkodaros, reklamos ir propagandos įgūdžius į vieną krūvą.

Ne tik politikams, bet ir biurokratams komunikacija reiškia už mokesčių mokėtojų pinigus samdytis būrį viešojo makiažo meistrų bei pameistrių, kad viskas, kas daroma valdžios sprendimu, gerai atrodytų.

Žiniasklaidai dingstant naujų technologijų pakeltame rūke, atėjo eilė politikai. Dabar, jei ko nors trūksta politikai, tai pirmiausiai išgirsime, kad geros komunikacijos, o ne išminties, idėjų aiškumo, gebėjimo aprėpti visumą ir užčiuopti tai, kas duoda naudą bendram gėriui. Ne tik politikams, bet ir biurokratams komunikacija reiškia už mokesčių mokėtojų pinigus samdytis būrį viešojo makiažo meistrų bei pameistrių, kad viskas, kas daroma valdžios sprendimu, gerai atrodytų.

Žinoma, nekalu visos politinių įgūdžių, kalbėjimosi ir aiškinimo, galvojimo ir supratimo, privalomo informavimo receptų knygos prie lietuviškų raudų sienos. Gerai, kai gerus darbus pranašauja arba palydi geras tautos informavimas. Gera, kai spauda griaudėja kantraus visuomenės sarginio šuns balsu. Gera, kai tikras žinojimas atsveria propagandos klišes. Tačiau ne man vienam neramu, kuomet iškyla aikštėn svarbiausių valstybės ir savivaldos urėdų pirmasis rūpestis: susiburti margaspalvį uolių komunikatorių ansamblį, o tik po to imtis darbo.

Jei įvaizdis yra viskas, tai kiek vertos yra idėjos, politinis veiksmas, teisingumas, tikroji išmonė valstybės valdyme? Suprantam, socialinių medijų ir trumpas akimirkas gyvenančių internetinių pranešimų paviršiuje pirmiausiai atsiveria vaizdas: nuotrauka arba vis daugiau video. Poza nelaimės vietoje, reikšminga scenerija, švarkas, suknelė. Tada frazė, galinti užpildyti Berlusconio ar Trumpo pavyzdžio žinutę.

Gerai, – kas nors pakančiai pasakys – juk kartais darbai gali būti sėkmingi, net jei juos darant pasivoliojama viešos tuštybės pūkuose. Bet ir tokiu atveju abejonės neišsisklaidys. Prie įvaizdžio, reklamos ir propagandos altoriaus besimeldžiantys, turi pagalvoti, kad į viešumą atsukta kaukė gali priaugti prie veido. Norint suprasti, kaip tai nutinka, reikėtų gręžtis prie A. Šliogerio tekstų. Gali išsiugdyti polinkis norimą vaizdinį sukeisti vietomis su tikrove. Gali imti rodytis, kad ne taip svarbu, kaip yra iš tiesų, kas lemia mūsų būties formas ir gyvenimo kokybę.

Jei įvaizdis yra viskas, tai kiek vertos yra idėjos, politinis veiksmas, teisingumas, tikroji išmonė valstybės valdyme?

Štai vienas visai nekaltas pavyzdys: kasmetinis lietuviškas dakaras, juodasis pseudo-baroko riteris iš XX amžiaus pradžios – nūnai papuošiantis ne tik B. Vanago, bet ir gatvių smarkuolių automobilius, dėmesio mobilizacija, žiniasklaidos įkarštis iš – kaip visu balsu šaukiama – svarbiausio sporto pasaulio įvykio. Bet jei tuo metu atsiversit pasaulio spaudą (nebūtinai Financial Times ar Washington Post) nustebsite, kad kitiems ir kitur tai joks įvykis. Net lenkų flagmanas Gazeta Wyborcza apie tai nerašė, nors kaimynų ekipažas laimėjo trečią vietą praėjusiose lenktynėse. Tai kur mes atsiduriam?

Prisipažinsiu, ir man nesvetimas tas bekelės viliojimas, bet nepaisant to nerimas kyla, kuomet supranti, jog sėkmingas marketingas, tikrovę lenkianti komunikacija yra labai kreivas veidrodis. Jei tokie patys polinkiai galioja ir mūsų prezidentams, ministrams ir merams, jei politika – ir viešoji komunikacija – tai vienas ir tas pats, tai ne tik gerovės valstybės, bet ir valdžios gerovės nesitikėkime.

Taip ir knieti sulaukti, kad šiuo klausimu mintimis pasidalytų labai įgudęs viešų ryšių ekspertas Linas Kontrimas. Prieš metus maloniai ir netikėtai 15min.lt pradėjo skelbti labai gilius ir įžvalgius jo komentarus. Tada klydau, spėliodamas, kad taip rodoma kokybiškos komunikacijos pajėgumas, asmeninis profilis ir išmanymas.

Paaiškėjo, kas kita – taip buvo einama į Europos Parlamento rinkimus valstiečių ir žaliųjų sąraše. Viešosios komunikacijos autoritetas komunikavo save ir savo politinį pajėgumą. Pergalė nebuvo pasiekta, rinkimai pralaimėti. Tačiau tikėtina unikali patirtis, leidusi susigaudyti, kuo skiriasi būtis ir įvaizdis, ką reiškia būti, o ne atrodyti. Ar tai įmanoma misija?

Taip pat skaitykite