Nuomonės

2019.10.29 05:30

1941-ieji. Kaunas. Žydų Via Dolorosa

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2019.10.29 05:30

Prieš 78-erius metus, 1941 m. spalio 29 d., nacių SS bei šiai organizacijai pavaldaus lietuvių pagalbinio policijos bataliono savanoriai Kauno IX forte sušaudė beveik dešimt tūkstančių žydų tautybės kauniečių. Pusė iš jų buvo vaikai. Žudynių išvakarėse visi Kauno geto gyventojai buvo suvaryti į tuometinę Demokratų aikštę Vilijampolės centre, kur įvyko pasmerktųjų selekcija. Į dešinę – mirti, į kairę – laikinai gyventi.

2017 m. spalį istorinės atminties tematikai skirtoje Kauno bienalėje Vilijampolės gyventojai galėjo stebėti neįprastą vaizdą – kasdien vidurdienį į chruščiovinių daugiabučių ir ūkinių pastatų rėminamą nejaukią urbanistinę dykrą ateinančius Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentus, kurie čia sugiedodavo dvi giesmes jidiš kalba „Demokratų aikštės tuštumai“, kurios per aštuoniasdešimt metų niekas taip ir nepajėgė užpildyti. Tačiau 1941 m. spalio 28 d. rytą čia stovėjo 28 tūkst. Kauno žydų. Prieš du su puse mėnesio jie visi buvo apiplėšti ir suvaryti getą – tarpinę stotelę pakeliui į IX fortą.

Nuo šeštos valandos ryto išrikiuoti į dešimtį kolonų, visi be išimties geto gyventojai laukė atvykstant nacių pareigūnų. Nerimas tvyrojo ore, kadangi per rugsėjį ir spalį vokiečiai ir lietuvių „savisaugininkai“ buvo įvykdę keletą brutalių geto gyventojų žudynių. Pirmoje eilėje rikiavosi geto Seniūnų Taryba su šeimomis, antroje – geto policininkai su šeimomis, trečioje – geto administracijos tarnautojai ir jų artimieji. Kitose kolonose įsakyta stoti likusiems geto gyventojams. Žmonėms renkantis į aikštę, „savisaugininkai“ ėmė krėsti ir plėšti jų namus. Nacių pareigūnai nesiskubino, siekdami žmones nualinti.

Būsimasis Kauno geto Seniūnų Tarybos sekretorius teisininkas Abrahamas Tory slaptame dienoraštyje taip prisiminė spalio 28-ąją: Antradienio <...> rytas buvo lietingas. Dangų slėpė tirštas rūkas. Getas skendėjo tamsoje. Oras buvo pilnas mažyčių lašelių, jie plonu sluoksniu nugulė žemę. Iš visų pusių ilgomis voromis sunkiai ir klupdami traukė būreliai vyrų, moterų ir vaikų, senelių ir ligonių, kuriuos vedė giminės ar kaimynai. Motinos ant rankų nešė kūdikius. Visi jie ėjo apsisiautę žieminiais paltais, skaromis ar antklodėmis gindamiesi nuo šalčio ir drėgmės. Daugelis rankose nešėsi žvakes ar žibintus, šiek tiek švietusius jiems kelią <...>. Virš šios dešimčių tūkstančių žmonių minios tvyrojo mirtina tyla.

Suvarytų į aikštę žmonių atranką vykdė SS-ininkai. Aktyviausiai reiškėsi geto komendantas Fritzas Jordanas ir ypač Helmutas Rauka (po karo Rauka emigruos į Kanadą, ten pradės savo verslą; 1982 m. bus išduotas Vokietijai ir mirs tai pačiais metais laukdamas teismo). Į dešinę pusę SS-ininkai kreipė dideles šeimas, selekcininkų akimis, fiziškai silpnus žmones ir ligonius. Tai reiškė mirtį. Stipresniuosius planuota palikti priverstiniams darbams. Kiek anksčiau, prieš atranką, darbingiems ir dirbantiems žmonėms buvo dalijami specialūs pažymėjimai, kuriuos geto gyventojai laikė bent šiokia garantija išsaugoti gyvybę.

Rugsėjo 23-iąją pasirinkome minėti Nacionalinę Holokausto aukų atminimo dieną, tačiau nereikia pamiršti, kad vėliausiai sunaikinta žydų koncentracijos stovykla veikė Kaune, o 1941 m. spalio 29-oji buvo pati kruviniausia diena moderniosios Lietuvos istorijoje.

Teatrologei Irenai Veisaitei (g. 1928), tuomet trylikametei mergaitei, stovėjusiai kolonoje su savo seneliais, teko laukti dešimt valandų, iki prieis jų eilė. Veisaitei įsiminė šaltis, begalinis nuovargis ir neaprėpiama nežinia: Buvo labai šalta. Mes stovėjome visą dieną nuo pat ankstyvo ryto laukdami, kol Rauka ir jo bendrai ateis iki mūsų kolonos. Mūsų rūšiavimas prasidėjo jau temstant, apie 16 valandą. <...> Kuomet prie mūsų priėjo Rauka, žiūrėjau jam tiesiai į akis <...>. „Mergaitė turi gražias akis, eik į dešinę!“ – išgirdau jį sakant. Su didžiule jėga Irena griebė už rankų šalia stovėjusius savo senelius ir patraukė juos paskui.

Kaune gyvenusi dailininkė, piešimo mokytoja Elena Holcmanienė (jos vyras Maksas Holcmanas, Laisvės alėjoje veikusio knygyno „Pribačis“ savininkas, buvo sušaudytas Kauno VII forte liepos pradžioje) atsiminimuose taip pat mini „uoliai besidarbavusį Rauką“, kuris skvarbiu žvilgsniu apžiūrinėjo kiekvieną koloną, mėgaudamasis draskė gausias šeimas, komandavo neužsičiaupdamas. Protarpiais jis kramsnojo sumuštinį, subardavo savo šunį, stvarstantį nukritusius žemėn žydų pusryčių kąsnius. Dienai baigiantis ir stojant sutemoms, selekcininkai pagaliau pavargo, todėl jau ištisas kolonas kreipė tai į vieną, tai į kitą pusę.

Į dešinę nukreipti žmonės buvo pervesti į kitą geto dalį, vadinamąjį mažąjį getą, kurį su didžiuoju jungė medinis tiltas per Panerių gatvę (jis getui nepriklausė). Čia jie praleido bemiegę naktį prieš egzekuciją. Mažojo geto gyventojai, apie du tūkstančiai žmonių, buvo sušaudyti spalio pradžioje, jų būstai stovėjo tušti. Jau kuris laikas gete sklido kalbos apie vokiečių nelaisvėje atsidūrusių sovietų karių prie IX forto kasamas didžiules duobes, todėl kai kitą rytą pro geto vartus „savisaugininkai“ pradėjo varyti žmones Žemaičių plentu į kalną, mažai kam liko abejonių, kur vedama.

Holcmanienė atsiminimuose (remdamasi įvykių liudininkais) užrašė: Kitą rytą visus iš Mažojo geto išvarė į Devintąjį fortą. Rusų belaisviai jau anksčiau iškasė griovius, kuriuos rudens lietūs pusiau pripildė vandens. Budeliai plėšė iš motinų rankų vaikus ir joms matant mėtė į griovius. Po jų atėjo moterų eilė. Jas šaudė kulkosvaidžiais. Moterys krito ant savo vaikų. Paskiausiai sušaudė vyrus <...>. Kartu su jais daug kitų kalinių ir visi žydai, tuo metu buvę kalėjimuose. Tarp jų ir mano dukrelė, mano Marytė.

Holcmanienės dukra Marija 1941-ųjų rugpjūtį buvo uždaryta į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą už tai, kad savanoriškai įsidarbinusi vokiečių karo ligoninėje slauge, įkvėpta Levo Tolstojaus pacifistinių idėjų, agitavo vokiečių kareivius už taiką.

Į kalną IX forto link kylančią Žemaičių plento atkarpą žydai praminė Via Dolorosa (Kančios keliu), pagal kelią Jeruzalėje, kurį iki Golgotos turėjo nueiti Jėzus Kristus. Naciai jį vadino „Keliu į dangų“. Į kalną slenkančią kelių kilometrų ilgio pasmerktųjų procesiją, kaip rašė Tory, „su stingstančiomis širdimis ir ašaromis akyse“ stebėjo tūkstančiai prie Didžiojo geto tvoros susirinkusių laikinai paliktų gyventi tautiečių. Šią Holokausto istorijoje ikoninį kalną savo piešiniuose yra užfiksavusi geto kalinė, dailininkė iš Belgijos, Estera Lurjė. Jos kurti ofortai Niurnbergo proceso metu buvo pripažinti nacių įvykdytų nusikaltimų Kaune įrodymais.

Po „Didžiosios akcijos“ Kauno gete laikinai gyventi buvo palikti apie 18 tūkst. žmonių. Iki 1944 m. kovo 27 d. masinės žydų vaikų ir senelių žudynės Kaune nepasikartojo – išskyrus 1941 m. lapkritį, kai forte buvo sušaudyti 5 tūkst. Vokietijos ir Austrijos žydų. 1943 m. rugsėjį Kauno getą naciai pavertė SS valdoma koncentracijos stovykla, kurią likvidavo po metų – 1944 m. liepos 5–12 d. 6–7 tūkst. stovyklos kalinių buvo išvežti į kitas koncentracijos stovyklas (Dachau, Štuthofą, Aušvicą), apie tūkstantis žmonių buvo sušaudyti arba sudeginti likviduojant stovyklas, keliems šimtams pavyko pasislėpti ir sulaukti sovietų kariuomenės.

Po karo sovietų Lietuvos valdžia buvusio geto griuvėsius išvalė ir pradėjo naujas statybas. Vilijampolėje toliau vystyta pramonė, čia neliko jokių Kauno žydų bendruomenės sunaikinimą menančių ženklų. 1979 m. dab. Sąjungos aikštėje buvo atidengtas paminklas-memorialas komjaunuoliams, kritusiems už tarybų valdžią 1941–1945 m. (archit. G. Baravykas ir V. Vėlius, skulpt. S. Šarapovas). Pirmojo komjaunimo suvažiavimo Lietuvoje 60-mečiui paminėti sukurtas paminklas drastiškai (nors nebūtinai intencionaliai) užmaskavo keliolikos tūkstančių paprastų kauniečių žydų – nei komjaunuolių, nei komunistų, nei kovotojų – atminimą.

Buvusio paminklo teritorija, užimanti apie trečdalį istorinės Vilijampolės centre esančios aikštės, šiandien yra virtusi „niekieno žeme“. Tačiau, kaip taikliai yra pastebėjęs skulptorius Lukas Šiupšinskas, net ir neegzistuojantis paminklas, nusiaubta erdvė „pasakoja ir atspindi istorinį miesto naratyvą bei gyventojų veiklą“. Svarbu: kaip šis naratyvas kis ateityje ir kaip keisis Sąjungos aikštės įveiklinimas? Ar ji bus palikta tokia, kokia yra, ar užstatyta, konvertuota į rekreacinę erdvę, ar į rekreacinę ir memorialinę erdvę. Kol šios vietos atnaujinimo projektas „pakibęs“ (2014 m. įvykęs idėjų Sąjungos aikštei regeneracijai konkursas toliau nebuvo plėtojamas), turime laiko dar kartą iškelti šiuos klausimus.

Nors paminklas komjaunuoliams buvo pastatytas šalia buvusio geto ribos, istoriškai žvelgiant, ši erdvė tiktų net ir nacionaliniam Holokausto memorialui. Taigi anksčiau ar vėliau vėl kilsiančios diskusijos dėl Sąjungos aikštės regeneracijos galėtų apimti diskusiją ir dėl Holokausto aukų atminimo. Rugsėjo 23-iąją pasirinkome minėti Nacionalinę Holokausto aukų atminimo dieną, tačiau nereikia pamiršti, kad vėliausiai sunaikinta žydų koncentracijos stovykla veikė Kaune, o 1941 m. spalio 29-oji buvo pati kruviniausia diena moderniosios Lietuvos istorijoje. Kauniečiams vertėtų nepraleisti progos atskleisti šios vietos potencialą.