Nuomonės

2019.10.25 17:59

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Apie nugaišusį kiškį Alytuje ir kiškius Vilniuje

Kilus gaisrui Alytuje turėjo atsitikti vienas toks paprastas dalykas. Visi, kas kaunasi už mūsų visų sveikatą, bando kurti mūsų gerovę ir švaresnę aplinką, turėjo pakilti nuo kėdžių, skuosti į Alytų ir nesitraukti iš ten, kol viskas bus baigta. Būtų padarę vieną tikrai gerą darbą. Taip neatsitiko.

Padangos plius ugnis lygu ekstremali situacija. Tai žino net vaikai. Jeigu padangų tūkstančiai – tai jau katastrofa. Ne vietovės ar miesto. Nacionalinė.

Bet kiškiai Vilniuje drąsūs tik prie popieriaus lapo, ant kurio rašo naujus draudimus dėl mūsų sveikatos ir piešia naujus mokesčius dėl mūsų gerovės. Nuodingi dūmai – ne jiems. Tai iš paprastųjų kiškių gyvenimo.

Alytaus meras Nerijus Ciesiulis iš esmės buvo paliktas vienas, jeigu neskaičiuosime tų, kuriems nelaimių likvidavimas yra darbas ir tiesioginė pareiga.

O dabar pabandykime įsivaizduoti. Ramūnas Karbauskis pakelia savo ūkių pajėgas ir veda Alytaus kryptimi. Iš kitos pusės traukia Viktoras Pranckietis. Aurelijus Veryga, Virginijus Sinkevičius, Kęstutis Mažeika, Raimundas Karoblis, Linas Kukuraitis stovi su šalmais ir dujokaukėmis prie gaisravietės. Sveikata, ekologija, krašto apsauga, socialiniai reikalai – viena komanda. Ir Vilius Šapoka, suprantama, nes tai – pinigai. Rita Tamašunienė galėtų diriguoti ir sudarinėti įvairius sąrašus būdama Vilniuje.

Vyriausybės reitingai šoktų į dangų. Ir Seimo taip pat. Ugniagesių niekada nepasieks, bet dabar bent visiškai akivaizdu, kodėl šie yra žmonių numylėtiniai. Nesėdi krūmuose, kai išlįsti pavojinga.

Vien tik nuo vaizdo, kai ministrai ir seimūnai kartu su ugniagesiais telkia pajėgas Alytui, jo rajonui ir visiems kitiems gelbėti, gyvenimą šalyje kilstelėtų keliais punktais aukštyn.

Sakot, populizmas tai. Valdžia kabinete daugiau gali. O kai matot Alytaus merą nuodais rūkstančioje gamykloje, ar galvojate taip pat?

Premjeras Saulius Skvernelis trinktelėjo, kad taip daryti neleidžia įstatymai. O čia tai bent. Išeina, kad lyderystei, pagalbai ar tiesiog būti ten, kur didžiausia bėda, reikia atskirų įstatymų.

Keletas išvadų. Degančiųjų gelbėjimas – labiau yra pačių degančiųjų reikalas. Valdžia galvoja ir reaguoja lėtai. Geriausiai moka ieškoti kaltų, tikrinti, bausti. Įrodymas: maisto tiekėjų kontrolė nelaimės įkarštyje. Tai topas. Biurokratizmo fiesta. Valstybė knibžda žmogeliukų su instrukcijomis, pasirengusių užmušti bet kokią iniciatyvą.

Ugnis ne tik naikina. Šis gaisras išryškino naują lyderį. Tikrą, ne popierinį. Tai Nerijus Ciesiulis iš Dzūkijos. Jau pasigirsta, esą pasinaudojo nelaime savo įvaizdžiui ir politinei karjerai. Nereikia. Padarė kaip tik taip, kaip šiandien reikia daryti.

Lietuva stipri. Kol vieni eina į ugnį, kiti nebėga, o neša maistą ir renka pinigus. Gelbėtojams apdovanoti ir gelbėtis. Kai žmonės yra vieni dėl kitų, tada visko užtenka. Žmonėms negaila, kai yra prasmė.

Ugniagesiai už savo darbą paprašė mėnesio nemokamai baseine. Neįtikimas kuklumas. Gal atsiras sporto klubų, kurie atvers jiems duris? Nemokamai ir visada.

Ekstremalioms situacijoms nesame pasirengę. Neturime nė technikos, kuri gali sėkmingai įveikti kelis šimtus kilometrų nesugriuvusi. Jau galim tikėtis naujo – ekstremalių situacijų mokesčio?

Ir dar: kodėl įmonės, kurios gali tapti ekologinių katastrofų židiniu, stovi miestuose?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.