Europos Sąjungos vadovams praėjusią savaitę nepavyko priimti sprendimo atverti derybų dėl narystės Bendrijoje Albanijai ir Šiaurės Makedonijai procesą. Derybų pradžią blokavusi Prancūzija iškėlė naujas, iki šiol tiesiogiai su Europos Sąjungos plėtros politika nesietas sąlygas. Tai padaryta neatsižvelgiant į Europos Komisijos išvadas, kad abi valstybės įgyvendino reikalavimus, kurie buvo kelti joms norint pradėti derybų procesą. Taip pat ir ignoruojant pagrįstus nuogąstavimus, jog toks sprendimas bus didelis smūgis Bendrijos įtakai ir pasitikėjimui ja Vakarų Balkanų regione.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas savo sprendimą grindė trimis argumentais. Pirma, Prancūzija reikalauja reformuoti Europos Sąjungos plėtros politiką padarant ją mažiau technokratine ir įvedant daugiau svertų valstybėms prižiūrėti procesą. Antra, netiesiogiai išreikštas nepasitikėjimas Komisijos išvadomis, pareikalaujant papildomo Albanijos ir Šiaurės Makedonijos įsipareigojimų įvykdymų vertinimo. Trečia, E. Macronas kalbėjo apie šiuo metu didelį savo visuomenės nepritarimą tolimesnei Europos Sąjungos plėtrai.
Panašu, kad sprendimą nepradėti derybų vis dėlto labiau nulėmė ne netenkinantis reformų tempas, apie ką taip pat buvo kalbėta, tačiau vidiniais Europos Sąjungos procesai ir Prancūzijos siekis pakreipti juos sava linkme.
Net ir itin sparčiai vykdant reformas ir prisitaikant prie narystei keliamų sąlygų, Vakarų Balkanų valstybėms tai užtruktų bent 5, tačiau realiau – 7 ar net daugiau metų. Tai pakankamas laikas reformuoti tas nuostatas, kurios netenkina Prancūzijos iki potencialios narės taptų pilnavertėmis Bendrijos dalimis. Taip pat sunku tikėtis, kad Komisijos išvados galėtų būti iš esmės pakeistos, jeigu dabartinės konstatuoja, kad esminės sąlygos pradėti derybų procesą yra išpildytos.
Galiausiai, ankstesnė plėtros patirtis rodo, kad reformos valstybėse kandidatėse paspartėdavo uždarant vis daugiau derybinių skyrių ir suvokiant, kad siekiamas tikslas vis arčiau. Išreikštas noras didesnei proceso kontrolei įneša nuolatinę abejonę – o kas, jeigu kuri nors Bendrijos narė nuspręs blokuoti įstojimą? Naujas prezidento E. Macrono argumentas dėl menko visuomenės palaikymo plėtrai galėtų būti panaudotas šiuo tikslu. Taip išnyktų vienas pagrindinių Europos Sąjungos plėtros, kaip transformacinio instrumento, elementų.
„Istorine klaida“ ne vieno aukšto rango pareigūno pavadintas sprendimas turės neigiamų padarinių ne tik Europos Sąjungos pozicijoms Vakarų Balkanuose, kur narystė Bendrijoje yra strateginis daugelio regiono valstybių tikslas, bet ir Rytų partnerystės valstybėse. Ir tai puiki terpė Rusijai, Kinijai ir kitiems regione savo įtaką plėsti siekiantiems veikėjams imtis naujų veiksmų tai daryti Vakarų sąskaita.
Sunku įsivaizduoti geopolitinę Europos Sąjungą, apie kurią daug kalbama naujai beformuojamos Komisijos kontekste, be veiksnaus plėtros instrumento kaimynystėje, ypač kai Europos Sąjungos sutartis narystės galimybę garantuoja visoms Europos valstybėms.
Geopolitiniams tikslams siekti reikalingi ir vieninga strategija, tačiau Vakarų Balkanų atžvilgiu Bendrijos narių interesai bei dėmesys neretai išsiskiria. Todėl plėtros instrumentas ir jo technokratinė prieiga tampa dar svarbesniu išlaikant kaimynystės valstybes Europos Sąjungos orbitoje. Nors prie klausimo žadama grįžti kitąmet, apsisprendimas nuo to tikrai nepalengvės. Tuo tarpu išaugęs nusivylimas Vakarų Balkanuose gali tik paspartinti dabartines neigiamas tendencijas regione.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
