Amerikoje jau aktyviai ruošiamasi 2020-ųjų metų prezidento rinkimams. Respublikonas Donaldas Trumpas siekia būti perrinktas, o demokratai žūtbūt nori tam užkirsti kelią. Bet dar neaišku, ką jie iškels savo kandidatu.
Nemažai dėmesio sulaukia buvęs viceprezidentas Joe Bidenas, ypač dėl D. Trumpo bandymo jį su ukrainiečių pagalba sukompromituoti. Tačiau įdomesni yra du kairiausieji demokratų kandidatai – senatorius Bernie Sandersas (nesėkmingai bandęs užstoti kelią Hilary Clinton kandidatūrai 2016 m.) ir niekada anksčiau į prezidentus nekandidatavusi senatorė Elizabeth Warren.
Kaip kairiųjų liberalų žurnale „New Republic“ rašo Osita Nwanevu, B. Sandersas ir E. Warren abu savo kampanijose žada mažinti nelygybę ir kovoti su korupcija, vardu ir pavarde įvardydami tuos, kuriuos laiko godumo varomais teisingos ekonomikos priešais Volstryte ir Silicio slėnyje.
Abu semiasi įkvėpimo ir iš progresyvaus kapitalizmo herojumi laikomo buvusio JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto ir jo vadinamojo naujo darbininkams palankaus kurso.
Bet čia ir slypi užuomina apie skirtumą tarp jų. Kaip žurnalistams primena pats B. Sandersas, „E. Warren, kaip žinote, sakė esanti iki kaulo smegenų kapitalistė. O aš toks nesu. Aš – demokratinis socialistas“.
Taigi kyla klausimas, koks gi skirtumas tarp progresyvaus kapitalizmo ir demokratinio socializmo? Arba paprasčiau ir be epitetų, kuo skiriasi bet koks kapitalizmas nuo bet kokio socializmo?
Kaip rašo minėta žurnalo „New Republic“ bendradarbė, „kapitalizmo sistemoje tam tikra nedirbanti žmonių grupė nuosavybės teisėmis valdo kapitalą, o socializmo sistemoje kapitalas priklauso darbininkams, kurie jį ir valdo“.
Bet čia iš karto galima paprieštarauti, kad ir kapitalistai augindami savo kapitalą kartais smarkiai dirba, - tiesa, gal ne juodą darbą, bet vis dėlto sunkų ir įtemptą. O socializmo sąlygomis toli gražu ne visi darbininkai, pvz., įmonių vadovai, ekonomistai, buhalteriai (jų socializmui irgi reikia) yra juodadarbiai.
„Bet, – tęsia žurnalistė O. Nwanevu. – ilgą laiką B. Sandersas ir E. Warren savo gerovės valstybės vizijas plėtodavo egzistuojančios kapitalistinės santvarkos rėmuose, jiedu skirdavosi tik savo planais kaip sumažinti mokesčius mažai uždirbantiesiems ir padidinti juos milijonieriams bei milijardieriams.
Bet tai pasikeitė spalio 14-ąją, kai B. Sanderso komanda paskelbė savo platformą „Bendrovių atskaitingumas ir demokratija“. Jos centre yra visiškai nauja idėja ne tik šioje rinkimų kampanijoje, bet ir apskritai šiuolaikinėje Amerikos politikos istorijoje.
Sandersas siūlo, kad visos daugiau nei 100 milijonų dolerių metinių pajamų turinčios verslo korporacijos, taip pat ir visos viešai kotiruojamos bendrovės kasmet bent 2 procentus savo akcijų perleistų darbuotojams – ir tai darytų tol, kol 20 procentų tos bendrovės akcijų atsidurtų darbuotojų rankose.
Tos akcijos suteiktų darbuotojams balso teisę sprendžiant bendrovės reikalus ir taip pat teisę gauti tų akcijų dividendų, kurie kartu su akcijomis būtų laikomi naujai steigiamuose Demokratiniuose darbuotojų nuosavybės fonduose, administruojamuose darbuotojų išrinktų įgaliotinių.
Šis B. Sanderso pasiūlymas būtų taikomas daugiau nei 22 tūkstančiams Amerikos bendrovių, įdarbinusių 56 milijonus žmonių. O iš darbuotojų nuosavybės fondų išmokami dividendai galėtų vidutiniškai siekti net 5-is tūkstančių dolerių kiekvienam darbuotojui kasmet.
Be to, B. Sanderso planas, sekdamas Vokietijoje įgyvendintu darbuotojų įtraukimu į bendrovės sprendimus, reikalautų, kad darbuotojai išrinktų 45 procentus bendrovės direktorių.
Palyginimui E. Warren pernai paskelbta panašaus turinio Atskaitingo kapitalizmo platforma reikalautų, kad visos bent milijardą dolerių metinių įplaukų turinčios bendrovės leistų darbuotojams išrinkti 40 procentų savo direktorių.
O B. Sandersas dar siūlo steigti darbuotojų nuosavybės centrus, kurie padėtų į pensiją išeinantiems smulkių ir vidutiniškų verslo ar gamybos įmonių savininkams perduoti šias įmones jų darbuotojams.
Visos šios idėjos bent dalinai skiriamos kovai su turto nelygybe, kuri daugeliu atžvilgių yra sudėtingesnė problema nei įprastinė pajamų nelygybė, dažnai vyraujanti pažangios politikos diskurse.
Juk pasiturintieji turtingi ne tik dėl to, kad į rankas gauna didesnius atlyginimus, bet ypač dėl to, kad jiems tenka neproporcingai didelė dalis akcijų ir kitokių kapitalo rūšių generuojamų pajamų.
Net 97 procentai tokių pajamų priklauso 10-iai procentų pačių turtingiausių amerikiečių. Todėl įstatymu priverstinis akcijų perdavimas darbininkams padėtų šią nelygybę sumažinti, – sako B. Sandersas.
Tačiau šalia kovos su finansine nelygybe B. Sanderso planai dar radikaliau užsimoję darbuotojus įkelti arčiau ekonominių sprendimų centro, viliantis, kad jų įtakos dėka didžiųjų korporacijų veikla labiau lygiuosis į darbo klasės interesus.
B. Sanderso žodžiais, „Realybė šiandien ta, kad daugumos didelių, pelningų korporacijų valdytojams bei pagrindiniams akcininkams nerūpi nei darbo klasė, nei bendruomenės, kuriose korporacijos veikia.
O bendrovėse, kurių savininkai yra darbuotojai, pastarieji nėra tik sraigteliai kitiems priklausančiose mašinose, bet turi lemiamą vaidmenį sprendžiant, kaip korporacija veikia ir ką ji daro“, – teigia jis.
B. Sanderso programa žengia kelis žingsnius toliau socializmo link nei gerai žinoma progresyvistinė retorika. Užuot tik plėtęs gerovės valstybę ir reguliavęs rinką, B. Sandersas siūlo darbotvarkę, kurią įgyvendinus daugumą bendrovių tiesiogiai kontroliuotų darbininkai.
Savo straipsnį žurnalo „New Republic“ bendradarbė O. Nwanevu baigia taip:
„Dabar pažangiai nusiteikę rinkėjai stovi prieš paprastą, bet lemtingą sprendimą. Ar turėtume stengtis dar kartą gelbėti kapitalizmą? Ar vietoj to turėtume pagaliau ir iš visų jėgų judėti prie socializmo?“
Mano paties atsakymas į šį klausimą skambėtų maždaug taip: protingesnis yra pirmasis pasirinkimas. Kodėl?
Ogi todėl, kad ligi šiol beveik kiekviena masei žmonių bent minimalią gerovę laiduojanti sistema buvo (ir vis dar yra!) kapitalistinė, t. y. pripažįstanti kad ir darbininkų rankose esančią (tai geriausias atvejis), bet kiekvienu atveju ne valstybinės, o grynai privačios nuosavybės dominavimą, ir besilaikanti laisvos, bet sąžiningos konkurencijos taisyklių.
Šitokį kapitalizmą ir reikia kartais gelbėti nuo nesąžiningos konkurencijos ir jos sukeliamų iškrypimų, kai dorai dirbantys žmonės galo su galu nebesuduria.
O judėti socializmo link nereikia, nes ligi šiol visi tokie judėjimai baigdavosi tragiškai, nebent socializmu laikytume progresyvų kapitalizmą, kokį ir matome šiandien, pvz., Vokietijoje, Suomijoje, Danijoje, Belgijoje, Austrijoje, Kanadoje, tarp daugelio šalių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurias reikia gelbėti nuo trumpizmo, išrenkant prezidentu ką nors panašaus į E. Warren.
Manyčiau, kad savo gerovės valstybės koncepcija , – tik mažiau radikaliai kairuoliška nei E. Warren ar tuo labiau B. Sanderso, – galėtų išsiskirti ir mūsų prezidentas Gitanas Nausėda.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
