Nuomonės

2019.10.21 11:06

Donatas Katkus. Bekultūrė Lietuva

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro2019.10.21 11:06

Ne per seniausiai Vilniaus Senamiesčio Rotary klubas susitiko su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Klubui tai buvo išskirtinis įvykis, nes jo nariai žinojo, kas yra O. Koršunovas. Deja, pažvelgus pro klubo langus į Lietuvą matėsi, kad Lietuva nesupranta, kas yra O. Koršunovas.

O. Koršunovas – vienas žymiausių pasaulyje teatro režisierių. Jo spektakliai pažymėti beveik visuose pasaulio teatro festivaliuose. Jis aukščiausiai vertinamas žymiausiame iš jų – Avinjono festivalyje Prancūzijoje (čia pasirodė net 9 kartus, kaip joks kitas teatras). Jo meno įtaka jaučiama visame pasaulyje – tiek Europoje, tiek Azijoje, tiek Amerikoje. Neįtikėtina tokiai mažai tautai, tokiai mažai valstybei.

Ta prasme sunku lyginti Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) su Kauno „Žalgirio“ krepšininkais, nes pastarieji ne visada laimi, dažnai pralošia, nėra pačioje viršūnėje, o per dvidešimt metų O. Koršunovas iki šiol nuolat laimi visame pasaulyje. Kur nors Prancūzijoje žiūrovai lietuvių religija laiko ne krepšinį, bet teatrą. Ypač kai ryškiausiai užsienyje dar neseniai švietė E. Nekrošiaus pavardė, o tą didelį garsą ir šiandien palaiko R. Tuminas. Susitikime su Rotary klubo nariais O. Koršunovas pasakojo apie OKT dvidešimtmetį, apie spektaklius pasaulyje ir Lietuvoje, apie vidinę, kūrybinę teatro veiklą, apie jo statusą Lietuvoje. Per dvidešimt metų jam šiaip ne taip pavyko išsikovoti menkutę dotaciją Vilniaus savivaldybėje. Po vieno Rotary klubo nario klausimo O. Koršunovas ilgai tylėjo.

„Kokią vietą Lietuvoje užima kultūra?“ … Lietuvoje nėra kultūros. Ar žinote, nuo ko pradėjo kinai statyti savo Šilko kelią – ekonominį, verslo projektą? Nuo kultūros. Tas kelias pirmiausia žymimas statomais fantastiškais teatrais. Kokia reikšmė kultūrai yra teikiama Kinijoje, mes matome nuo 2008 metų, nuo tos dienos, kai pradėjome čia intensyviausiai buvoti. Kokie pasikeitimai, kokie rezultatai? Tada jie nesuprato mūsų spektaklių, kaip ir mes nesuprantame kiniškos operos. Šiandien tai puiki, išsilavinusi, europietiška publika. O tai, kas yra šiandien Lietuvos kultūroje, yra tragiška. Ir pasekmes netrukus pajusime.“

Ar pasakė ką nors naujo kultūrininkas O. Koršunovas? Ne, nepasakė. Daug kas, ne tik kultūros ir meno žmonės, mato, kas vyksta Lietuvos kultūroje. Pirmiausia – milžiniški lietuvių mentaliteto pasikeitimai.

Kažkada, kai po sovietinio ekonominio „triumfo“ kilo būtinybė atkurti funkcionalią Lietuvą, natūralu, kad verslo primatas tapo svarbiausias. Tačiau ir tuomet buvo baisu, kai didžiausias tuo metu lėšas Brazauskas kišo į pelningą kelių tvarkymą, nors jų būklė tada nebuvo pati blogiausia. O estai pradėjo ne nuo kelių, bet nuo universitetų, švietimo, mokslo, kultūros stiprinimo. Mat, buvo atsikratę komunistinės ekonominės nomenklatūros. Tada mums atrodė, kad verslas ir konkurencija, pinigai sukurs naują Lietuvą. Verslumo modelis nepaprastai greitai persmelkė visas sritis. Bet labiausiai smogė aukštajam mokslui, švietimui ir kultūrai.

Ta prasme sunku lyginti Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) su Kauno „Žalgirio“ krepšininkais, nes pastarieji ne visada laimi, dažnai pralošia, nėra pačioje viršūnėje, o per dvidešimt metų O. Koršunovas iki šiol nuolat laimi visame pasaulyje.

Kuo mes tapome? Verslingumas tapo visa apimančia vertybe. Juo mes matuojame ir veiklą, ir žmones. Visa aplinka mus skatina būti verslininkais, biznį aptarnaujančiais žmonėmis. Verčia mąstyti ir jausti biznieriškai. Tad ir kultūra tampa verslu. Valdžiai rūpintis kultūra jau ir nebeprivalu, kai kultūra yra verslo dalis. Nereikia kažkokiomis nuorodomis varžyti verslo laisvės. Turi klestėti konkurencija, kuri nulemia pardavimus, t. y. žiūrovų ar skaitytojų skaičius. Iš čia, verslo mentaliteto, auginama ir meno vertė.

Kažkada viena ekonomistė man aiškino, kad teatro ar koncerto vertę lemia žiūrovų skaičius, o knygos vertę lemia parduotas tiražas, nors niekaip negalėjo atsakyti, ar Šekspyras turi vertę, jei jo knygas šiandien mažiau skaito nei per pastaruosius 300 metų. Meno kūrinio vertė, jos įsitikinimu, išreiškiama pelno pinigais. Taigi, pagal šią logiką, aukščiausia vertybė yra popsas, nes jis masinis: pramoga neša didžiausius pardavimus. Tai, kas yra paprasta, ką suvalgo net patys kvailiausi žmonės nūdienos pasaulyje, teikia didžiausią pelną. Tokiu būdu popsas tampa vertingiausias Lietuvoje. Apakintos įžūlios reklamos, klausytojų minios pramogą per verslą paverčia didžiausia vertybe.

Taigi verslas šia prasme iš meno vertinimų redukuoja intelektą, erudiciją, skonį ir kitus žmogaus individualius, asmeniškus sprendimus. Tarsi jų ir nebereikia turėti. Ir kultūros vertė tampa absoliučiai abstrakti, jeigu atsisakome kultūros vertybių hierarchijos supratimo. Kultūra tai neredukuojama praeities visuomenių patirtis, tradicijos, veiklos ir mąstymo rezultatai, kurie iškyla be jokio praktinio naudingumo bruožų. Jie patys mums tampa būtina praktika. Tai milžiniška žmogaus dvasinės patirties sankaupa, kuri veikia net jos nepastebint, jos neturint.

Taigi, pagal šią logiką, aukščiausia vertybė yra popsas, nes jis masinis: pramoga neša didžiausius pardavimus. Tai, kas yra paprasta, ką suvalgo net patys kvailiausi žmonės nūdienos pasaulyje, teikia didžiausią pelną. Tokiu būdu popsas tampa vertingiausias Lietuvoje.

Ką ji duoda? Ryšį su visomis ankstesnėmis bendruomenėmis, su tauta. Mūsų buvimas tampa begalinis. Mes iš tos patirties gauname gyvenimo pojūtį, savęs suvokimą, universalų grožio jausmą. Ji yra moralės pagrindas, ji yra intelekto pamatas. Aukštasis praeities menas, Mozarto muzika neskatina narkomanijos, neskatina panirimo į savo kūno potraukių pasaulį, apgina nuo gyvuliškumo. Kultūra, kaip aukštųjų vertybių visuma, kuri reiškiasi aukštuoju menu, gina žmogų nuo kvailysčių, nuo agresijos ir keršto. Ji duoda taip reikalingą žmogui susikaupimą, savęs suvokimą. Harmonizuoja jausmus. Ta prasme ji artima religiniam išgyvenimui. Kas svarbiausia – ji duoda žmogui mąstymą. Per visą gyvenimą žmogui pasaulis tampa besiplečiančiu žinojimo ir jutimų kosmosu. Menas ugdo žmogaus erdvinį mąstymą, taigi, ne buką siaurą žinojimą. Ir, kas be ko, kultūra ugdo abu žmogaus smegenų pusrutulius, o ne vieną. Kultūra yra fenomenaliausia galimybė ugdyti žmogaus kūrybiškumą, kuris totaliai reiškiasi, taip pat ir versle.

Natūralu tikėtis, kad žmonės, priimantys visai visuomenei aktualius sprendimus, būtų kultūringi žmonės. Kad veiktų abu jų smegenų pusrutuliai, kad už siauro, siauručio, absoliučiai specializuoto mąstymo šaltinėlio būtų matoma visų gyvenimo reiškinių erdvė, aplinkos kontekstai, suteikiantys viskam prasmę.

Tad kokio kultūros lygio yra mus valdantieji, bet, kaip daug kas tvirtina, ne mums tarnaujantieji? Ar renkant valdžią svarbi renkamųjų kultūra ir moralė, kuri susijusi su sąžine? O sąžinė verčia bet ką būti sąžiningą ir savo profesijoje, atliekant pareigas, kelti aukštus reikalavimus sau. Apie ką kalba lietuvių politikai per rinkimus? Apie kultūrą, moralę, dvasines vertybes, žmogaus paskirtį ir intelektą?

Ne. Apie kultūrą, elgesį ir moralę jie nekalba. Kai pavyksta apgauti rinkėjus, jie tarprinkiminiu metu daugiausia kalba apie tarpusavio intrigas, kurias jie vadina politiniu procesu. Stengiasi užgriebti daugiau valdžios, įtakų, po kuriomis kirba godumas ir materialiniai interesai. Bet ką aš čia kalbu – kultūros nėra net rinkiminėse programose, išskyrus nieko nereiškiančius žodžius: neva kultūra yra partijų prioritetas. (Sic!) Programos be turinio. Juk vis tiek koks nors kultūros ministras ką nors pagal savo išmanymą ir konjunktūrą darys, kas bus įrašoma į ataskaitas.

Tad iš kokių ženklų mes galime pasakyti, kad Lietuvoje kultūros padėtis yra dramatiška, kad valdantiesiems kultūra nerūpi, jie beveik nieko jai nedaro?

Ženklai, kurie yra charakteringiausi, kuriuos čia miniu, yra tik ledkalnio viršūnė. Ji tik iš dalies rodo visuotinį politikų požiūrį į kultūrą ir meną. Kas yra kultūros politikos nebuvimas? Ogi tai, kad Lietuvoje veikia tik tos kultūros įstaigos, kurias prieš nepriklausomybę įkūrė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas.


Lietuvos Valstybė, t. y. valdžios žmonės, per 30 metų neįkūrė nė vieno meno kolektyvo (Mažąjį teatrą įkūrė Vilniaus savivaldybė), nepastatė beveik nė vieno teatro (išskyrus Mažąjį; ir padarė Klaipėdos teatro remontą) ar koncertų salės. Buvo uždaryta daugybė gerai įrengtų kultūros namų, bibliotekų. Tai, kas per tuos metus varganai atsirado Lietuvoje, tai tik savivaldybių veikla, atliekama spaudžiant vietinėms bendruomenėms, menininkams. Kariaujant. Visi nauji kolektyvai – tik išplėšti iš savivaldybių.

Būdamas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovu 25 metus dėl orkestro kovojau kruviną kovą su Savivaldybe. Iškovojau tik tiek, kad esame blogiausiai finansuojamas meno kolektyvas Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje. Mūsų meninį lygį pripažino visa Europa, koncertavome prestižiškiausiose salėse, kėlėme užsieniuose Vilniaus vardą. Mūsų veiklą Lietuvoje įvertino tik tie patys kultūros darbininkai: Kompozitorių sąjunga, Filharmonija, Muzikos akademija. Bet ne politikai.

Gal kas žino, kur glaudžiasi O. Koršunovo teatras? Valstybės veikėjams – nusispjauti, o Savivaldybė, matyt, gėrisi, kad teatras jau nusipelnė turėti „milžinišką“ 35 vietų salę. „Tegu sau spektaklius stato tūkstantinėse Kinijos salėse.“ Gal pastatė jam kas teatrą? Net galvoj to nebuvo politikos „kultūrininkams“. Kultūros padėtį ir vietą fundamentaliai parodo kultūros darbuotojų valstybinės algos. Tai Lietuvoje egzistuojančių atlyginimų apačia. Čia ypač kenčia bibliotekininkai. Mažesnės tik pensijos, kurias gauna meno meistrai.

Ypač įspūdingai atrodo vadinamųjų valstybinių pensijų reglamentas. Labiausiai nusipelnę meno žmonės specialiu kultūros ministerijos sprendimu gauna valstybinę pensiją (!) Bet viskas blizga tik žiniasklaidoje. Ta pensija – 250 eurų mėnesiui. Tačiau, jei menininkas neišgyvena iš pensijos ir turi dar kūrybinių jėgų, jis neturi teisės gauti šios valstybinės pensijos, jei iš kur nors netyčia gauna vienišus honorarus, ar, neduok Dieve, dirba puse etato kokioje kultūros įstaigoje. Tokiu atveju gauti šio vargano priedo valdžia neleidžia. Atima, atiduoda kam nors kitam. Už viso meninio gyvenimo nuopelnus, už talentą.

Kultūrinė spauda yra remiama tik per vadinamuosius projektus. Dešimtmečiais einantis įtakingiausias „Kultūros barų“ žurnalas yra tik projektas, kuriam kasmet reikia drebėti, kad koks idiotas nepasakytų, kad projektas prastas. Ir tokiomis sąlygomis gyvuoja visa kultūrinė spauda. Tikras ubagynas. Taupydami jie vasaros metu nebeleidžia laikraščių. Ubagiškas ir intelektualinių straipsnių apmokėjimas. Viso Seimo protelių nepakaktų parašyti vienam straipsniui, kurį išspausdina koks intelektualas. O ką jis gauna už kelių mėnesių aukščiausios kvalifikacijos reikalaujantį darbą?

Kaip verčiasi Lietuvos muziejai? Kiek pinigų skiriama naujiems eksponatams pirkti? Vienintelis stebuklas – Valdovų rūmai, muziejų kompleksas aplink Gedimino kalną. Bet tuo metu, kai jie buvo atstatomi, tai nebuvo kultūros projektas. Buvo kalbama tik apie Valdovų rūmų atstatymą, be paskirties, tik kaip apie valstybės suvereniteto ženklą. Tik vėliau, visuomenei spaudžiant, jie tapo muziejumi, o ne tik politinių priėmimų ir banketų vieta. Ir dar apie muziejus. Lietuvos meno vertybės buvo šimtmečiais grobiamos. Ar jų grąžinimas, ieškojimas yra valstybės kultūros politikos dalis? „Ieškokite, jei jums reikia privačiai, ieškokite kur nors pinigėlių.“ Vyrukams valdžioje tai ne valstybės prioritetas.

Kokia mūsų valdžios kultūra, liudija Vilniaus senamiesčio naikinimas. Tie, kurie duoda leidimus neaiškiems perstatinėjimams, yra tikri ir istorijos, ir kultūros priešai. Bet tokia kultūros politika. O bizniui bet ką nugriauti – vieni niekai. Svarbu „pridėtinė vertė“. Kaip gražiai atrodė Lietuvos menas šiemet Venecijos bienalėje. Lietuva tapo pasaulinės kultūros bendruomenės dėmesio centre. „Venecijos bienalė? Skirti jai normalius pinigus? Na jau ne.“ Po to, kai laimėjo, kai projektas vos nesužlugo, – išmetė kažkiek. Įdomu, kokius „honorarus“ susižėrė iš Lietuvos valstybės šio fantastinio projekto autoriai, kai vos vos išsivertė, kad projektas pavyktų iki pabaigos? Toks nežymus, nesvarbus kultūros politikos brūkšnelis. Bet kai reikia taupyti biudžetą arba kaupti kam nors pinigėlių, pirmiausia mažinamas finansavimas kultūrai. Pasaulyje to dar nebuvo – bibliotekose nebėra pinigų tualetiniam popieriui. Politikai dėl to nerausta. Smulkmė. Galima neminėti menininkų inkštimo.

Geriausiai Lietuvos kultūros lygį reprezentuoja mokyklose klestintis mokinių smurtas. „Auklėjimas“ kietai apkaltas moksleivių teisėmis be jokių pareigų ir atsakomybės reikalavimų. Atmenate, kai Kaune direktorius pabandė reikalauti, kad moksleiviai vykdytų savo pareigas? Išlėkė iš darbo, jo niekas negynė. O labiausiai puolė Lietuvos „kultūros“ suformuoti tėveliai. Klestintis pramogų kultas, tarnavimas kūniškam hedonizmui – tai mūsų visuomenės vertybių ekstrapoliacija į mokyklą. Mokytojai kultūros negina, nes, atrodo, gindami kultūrą jie pažeidžia moksleivių teises ir tradicijas.

Tad kas gi vyksta šiandien Lietuvos kultūroje? Žūtbūtinė čia dar pasilikusių ir Lietuvos kultūrą dar mylinčių vienišų kultūrininkų, švietėjų, humanitarų ir menininkų kova su savo valstybe.

Taigi, visą šitą absurdą kuria žemos kultūros politikai, prisidengę valstybės vardu. Ar jie gali susilyginti su didžiaisiais Lietuvos menininkais, įrašančiais Lietuvos vardą į istoriją? Ar filosofai, humanitarai, t. y. intelektualai yra prastesni už partinius valstiečius? Taigi, ar ne čia yra didžioji Lietuvos bėda, kad Lietuvoje iki pasityčiojimo nuvertintas intelektas ir gabumai. Jų nevertina visi, kurie ne dėl savo darbų dydžio sulindo į valdžią, į Seimą. Geriausiu atveju jų egoistinis protas tinkamas bizniui arba intrigoms daryti, savai karjerai kurti. Valdžia, kurią išsirenka reklamos apkvailinti žmonės, negali būti šviesi. Lietuvos kultūrininkai, menininkai masiškai bėga iš Lietuvos, nes jie čia yra nereikalingi. Kurie lieka – turi jausti pasityčiojantį politikų požiūrį, kuris, beje, visaip dangstomas. Duoda šimtus ordinų. Na ir kas? Kokia čia vertė? Nebent akimirkos pasididžiavimas prezidentūroje. Tų apdovanojimų vėliau niekas nevertina. Nebent sudeda prie grabo. O Nacionalinės premijos laureatų skaičius sumažintas. Ir t. t. Bėga iš tos durnių valdomos Lietuvos ne tik kultūrininkai, menininkai, bet ir visi protingesni žmonės, jaunimas. Ir kol tokia valdžia bus – bėgs.


Tad kas gi vyksta šiandien Lietuvos kultūroje? Žūtbūtinė čia dar pasilikusių ir Lietuvos kultūrą dar mylinčių vienišų kultūrininkų, švietėjų, humanitarų ir menininkų kova su savo valstybe. Ne, ne su valstybe, bet su tamsių karjeristų gauja, kuri sulindo į valdžią ir valdo prisidengdama valstybės vardu. Jie valdo taip, kaip jiems sako menkas prasčioko protelis. Šviesuomenė yra didžiausias jų priešas, nes ji nesivadovauja merkantiliniu protu.


Kultūros dabartį ryškiausiai parodo tai, kad Seimo Kultūros komiteto pirmininkas – kultūros vadas (sic) – yra neaiškaus išsilavinimo biznierius. Jam atrodė, kad Seimo Kultūros komitetas yra pats nereikšmingiausias, mažiausiai laiko atimantis darbelis, kad iš jo galima bus vykdyti didįjį Lietuvos užvaldymo uždavinį. Todėl kultūrai – juodžiausi laikai. Su tokiu požiūriu mes jokios gerovės Valstybės tikrai nesukursime. Taigi ta nedidelė Lietuvos šviesuomenė akivaizdžiai pralaimi, nors dar nekapituliuoja. Ponai, kurie esate valdžioje ir dar ką nors suvokiate, įsidėmėkite: Lietuva be kultūros – tai Lietuva be proto. Lietuva be ateities.