Nuomonės

2019.10.15 11:09

Virginijus Savukynas. Kuo svarbus Lietuvai 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų perlaidojimas?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2019.10.15 11:09

Perlaidojant legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, visiems buvo aišku, kodėl tai daroma. Jis yra vienas iš mūsų pasipriešinimo nežmoniškam režimui simbolių. Tai buvo priminimas mūsų visuomenei, kad tai, ką šiandien turime, nėra duota, o iškovota partizanų krauju. Kartu tai buvo ir ženklas, kad reikalui esant visuomenė būtų pasiruošusi priešintis. Ne veltui taip isteriškai į tai reagavo Rusijos žiniasklaida.

Lapkričio pabaigoje bus perlaidoti 1863–1864 metų sukilėliai. Kokią žinią siunčia ši ceremonija?

Ilgą laiką šis sukilimas buvo laikomas svetimu – esą tai buvo lenkų reikalas, netgi tam laikotarpiui buvo prigijęs „lenkmečio“ pavadinimas. Tačiau atidesnis žvilgsnis rodo, kad situacija buvo kitokia: lietuvių valstiečiai gausiai dalyvavo šiame sukilime. Rusijos valdžia net nesuprato, kodėl jie taip daro, juk caras visai neseniai buvo paleidęs iš baudžiavos, jam jie turėtų būti dėkingi, bet ne, kartu su bajorais eina mušti okupacinės kariuomenės. Beje, Lietuvoje, o ypatingai Žemaitijoje, šis sukilimas buvo gerokai stipresnis nei Lenkijoje. Jo metu buvo vartojama ir lietuvių kalba. Įdomus dalykas, kad dauguma Lietuvos žydų palaikė sukilėlius. Taip, jie jame nedalyvavo, tačiau padėdavo maistu, suteikdavo prieglobstį ar kartu pagerbdavo žuvusius sukilėlius.

Štai kai buvo laidojamas vienas iš sukilėlių vadų Pavelas Suzinas Seirijų bažnyčioje, žydai laukė prie šventoriaus, kai iš jo buvo išneštas jo karstas, jie jį paėmė ir nunešė iki kapinių. Tai buvo solidarumo ženklas. To meto įvairiems visuomenės sluoksniams buvo aišku, kas buvo okupantas.

Aišku, sukilėliai norėjo atstatyti buvusią Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau tai buvo kova už Lietuvą kaip tuo metu ji buvo suvokiama. Svarbiausia, kad tai buvo kova prieš okupaciją. Ir toje kovoje dalyvavo žmonės, kurie šiandien yra svarbūs ne tik lietuviams, bet ir lenkams su baltarusiais. Ir tai yra viena iš atminties vietų, bendra visoms trims tautoms.

Ir čia istorinė atmintis tampa vienu iš geopolitinių veiksnių. Lietuva ir Lenkija yra ištrūkusios iš Rusijos sferos, tačiau Baltarusijos savarankiškumui kyla vis daugiau klaustukų. Ir šis perlaidojimas jiems turėtų būti svarbus, nes parodo, kad buvo laikai, kai jie kovojo dėl savo laisvės. Nepanašu, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas tai akcentuotų, tačiau mūsų valdžia gali šį tą padaryti. Tai nepakeis Baltarusijos geopolitinės situacijos, bet tai galėtų pakelti jos tautinę savigarbą.

Tauta egzistuoja tiek, kiek egzistuoja troškimas būti laisvai, kiek ji kovoja už savo laisvę. Tų kovų ištrynimas iš istorinės sąmonės – pats tiesiausias kelias išnykimui.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.