Nuomonės

2019.10.14 17:57

Matas Maldeikis. Plačiai užmerktos akys: ką švenčiame, kai sveikiname Kiniją?

Matas Maldeikis, Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje2019.10.14 17:57

Kinijos Liaudies Respublika šiomis dienomis švenčia įkūrimo 70-metį. Žinoma, kiekvienas pats pasirinks, kuri anos valstybės gyvenimo pusė jam svarbesnė: vienas prisimins dešimtis milijonų komunistinio režimo aukų, kurių skaičius kasdien didėja, o kitą domins tik stulbinantis ekonominis augimas pastaraisiais dešimtmečiais. 

Vis dėlto tai, kaip formuluojamas Kinijos klausimas, labai daug pasako apie mus pačius – vakariečius. Ir apie mus, lietuvius.

Imant labai bendrai, Vakarų sėkmės istorija nuolat buvo kuriama remiantis savianalize, tad ir iš jos išplaukiančia savikritika ir varžovo išaukštinimu.

Jeigu atsiverstumėte praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio spaudą, tai pamatytumėte daugybę svarstymų apie tai, kad Vakarų ekonominis modelis neturi jokių galimybių įveikti gosplaną, penkmečio planus ir Sovietų Sąjungos ekonominę galybę.

Kai sprogo sovietų aukštinimo burbulas, atėjo Japonijos laikas. Japonijos verslininkui nusipirkus Rockefellerio centrą Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo paskelbta vos ne apie oficialų šalies ekonominį pralaimėjimą. Dabar anų vietą užėmė Kinija.

Kinijos mitas per pastaruosius dvidešimt metų taip įsikalė į galvas, kad net dabar, kai Kinijos ekonominis modelis, leidęs jai užaugti iki antrosios pasaulio ekonomikos, jau akivaizdžiai artėja prie liepto galo, to aklai nematoma. Struktūrinės problemos, su kuriomis susiduria komunistinės partijos vadovybė, yra per daug rimtos, kad neatlikus esminių reformų pavyktų jas užglaistyti, bet tai pačios Kinijos vadovybės bėdos.

Vos prieš trisdešimt metų piktinomės Vakarų cinizmu, kai buvo bandoma užsimerkti ir nematyti tuometinės Sovietų Sąjungos veiksmų Lietuvoje. Nesupratome Vakarų, kai M. Gorbačiovas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Deja, prabėgo vos keli dešimtmečiai ir principas „nepainiokime ekonomikos su politika“ mums jau tinka. Tinka?

Lietuvoje mus pirmiausia turi jaudinti tik mūsų pačių požiūris į šalį, kurioje šiuo metu vienas milijonas (1.000.000) piliečių laikoma „perauklėjimo stovyklose“. Ar mums tikrai tai atrodo normali kaina už esą spartų augimą ir ar tikrai trokštame bendrauti, juolab bičiuliautis su tokia valstybe?

Vos prieš trisdešimt metų piktinomės Vakarų cinizmu, kai buvo bandoma užsimerkti ir nematyti tuometinės Sovietų Sąjungos veiksmų Lietuvoje. Nesupratome Vakarų, kai M. Gorbačiovas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Deja, prabėgo vos keli dešimtmečiai ir principas „nepainiokime ekonomikos su politika“ mums jau tinka. Tinka?

Autoritarinės, žmogaus teises nuolat paminančios Kinijos Liaudies Respublikos aukštinimas tuo labiau apgailėtinas, kai turime kitokios Kinijos – Kinijos respublikos, vadinamojo Taivano, pavyzdį, kuris yra absoliuti sėkmės, paremtos liberaliomis vertybėmis, istorija.

Tokios šalys kaip Taivanas ar Suomija yra tikroji alternatyvioji komunistinių režimų neatsiradimo istorija.

Taivanas yra tokia šalis, kokia galėjo būti visa Kinija, jeigu ne žmogžudiškas komunizmas.

Suomija yra tokia šalis, kokia, tikėtina, būtų Lietuva, jeigu ne bolševizmas. Net pati Rusija būtų kaip dabartinė Suomija, jeigu ne šarikovų pergalė prieš laikinąją vyriausybę.